Vaistinis preparatas: Diovan
Puslapis: 16


Diovan proteinurijos sumažėjimo tyrimo metu (angl. Diovan Reduction of Proteinuria, DROP) buvo toliau tiriamas valsartano veiksmingumas, mažinant AIŠ 391 hipertenzija sergančiam pacientui (AKS = 150/88 mmHg), kuris papildomai sirgo 2 tipo cukriniu diabetu, kuriam pasireiškė albuminurija (vidurkis 102 µg/min.; 20–700 µg/min.) ir buvo išsaugota inkstų funkcija (vidutinė kreatinino koncentracija serume – 80 µmol/l). Pacientai atsitiktinių imčių būdu buvo atrinkti į grupes, kuriose buvo skiriama viena iš trijų valsartano dozių (160 mg, 320 mg ir 640 mg, skiriant vieną kartą per parą) ir gydoma 30 savaičių. Tyrimo tikslas buvo nustatyti optimalią valsartano dozę, kurią skiriant hipertenzija ir 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams sumažėtų AIŠ. Po 30 savaičių procentinis AIŠ pokytis, lyginant su pradiniu, skiriant 160 mg valsartano, reikšmingai sumažėjo 36 % (95 % PI: nuo 22 iki 47 %) ir 44 %, skiriant 320 mg valsartano (95 % PI: nuo 31 iki 54 %). Gauta išvada, kad 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams skiriant 160–320 mg valsartano, kliniškai reikšmingai sumažėja AIŠ.

Neseniai patirtas miokardo infarktas

Valsartano poveikis pacientams po ūmaus miokardo infarkto buvo tiriamas tarptautinio atsitiktinių imčių kontrolinio tyrimo metu (VALIANT), atliktu keliose šalyse dvigubai aklu būdu. Tyrime dalyvavo 14 703 pacientai po ūmaus miokardo infarkto, kuriems buvo rentgenu patvirtinto stazinio širdies nepakankamumo simptomų ir požymių ir (arba) kairiojo širdies skilvelio sistolinės funkcijos sutrikimas: išmetimo frakcija, nustatyta radionuklidine ventrikulografija, buvo ? 40 %, nustatyta echokardiografija ar kontrastinės angiografijos būdu ? 35 %). Praėjus 12 val. – 10 dienų nuo miokardo infarkto simptomų atsiradimo pradžios, pacientai atsitiktinių imčių būdu buvo suskirstyti į tris grupes: valsartano, kaptoprilio, valsartano ir kaptoprilio. Vidutinė gydymo trukmė buvo du metai. Pirminis vertinimo kriterijus buvo laikas iki mirties dėl bet kokios priežasties.

Mirtingumą po miokardo infarkto dėl bet kokios priežasties valsartanas mažinto tiek pat veiksmingai, kaip kaptoprilis. Valsartanu (19,9 %), kaptopriliu (19,5 %) ar valsartanu kartu su kaptopriliu (19,3 %) gydytų pacientų grupėse mirtingumas nuo bet kokios priežasties buvo panašus. Kartu su kaptopriliu pradėjus vartoti valsartaną, didesnės naudos, negu gydant vien kaptopriliu, negauta. Nuo amžiaus, lyties, rasės, vartojamų vaistų ir esamos ligos valsartano ir kaptoprilio įtaka mirtingumui dėl bet kokios priežasties nepriklausė. Valsartanas buvo veiksmingas ir ilginant laiką iki mirties dėl širdies ir kraujagyslių ligų, mažinant kardiovaskulinį mirštamumą, būtinumą ligonį guldyti į ligoninę dėl širdies funkcijos nepakankamumo, miokardo infarkto pasikartojimo, atgaivinimo po širdies sustojimo bei nemirtino smegenų insulto (antrinis sudėtinis vertinimo kriterijus).

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>