Vaistinis preparatas: Lomilan
Puslapis: 2


Duomenų apie vaisto poveikį, vartojant jį rekomenduojamomis dozėmis, paciento gebėjimui vairuoti automobilį ar dirbti su mechanizmais, nėra.

4.8. Nepageidaujamas poveikis

Lomilan labai retai gali sukelti nesunkių šalutinių poveikių: galvos skausmą, burnos džiūvimą, silpnumą, mieguistumą. Mažiau kaip 1% ligonių gali padidėti apetitas, jie gali kosėti, jiems gali svaigti galva, pykinti, smarkiau plakti širdis. Retkarčiais alpstama, iškrenta plaukai, pasitaiko padidėjusio jautrumo reakcijų, sutrinka kepenų veikla ar atsiranda supraventrikulinė tachiaritmija. Priežastinis ryšys tarp šių šalutinių poveikių ir vaisto vartojimo nenustatytas.

Klinikiniais vaisto tyrimais nustatyta, kad Lomilan toleravimas ir šalutinių poveikių dažnumo santykis gali būti lyginama su placebo. Nežiūrint to, kad loratadinas vartojamas visame pasaulyje, jo sukeltų šalutinių poveikių yra nedaug. Palyginti su pirmosios ir daugeliu antrosios kartos antihistamininiais preparatais, loratadiną daug geriau toleruoja vaikai, suaugusieji ir pagyvenę pacientai.

4.9. Perdozavimas

Nuo pernelyg didelių loratadino dozių gali skaudėti galvą, apimti mieguistumas, greičiau plakti širdis. Tai gali trukti ilgesnį laiką. Specifinių priešnuodžių nėra.

Išgėrus pernelyg daug loratadino, būtina kuo greičiau pašalinti vaistą iš virškinamojo trakto, kad sumažinti jo rezorbciją. Loratadino negalima pašalinti hemodializės metu. Perdozavimo gydymas yra simptominis.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1. Farmakodinaminės savybės

ATC kodas – R06AX13

H1-receptorių antagonistas (antihistamininis preparatas)

Pacientai, sergantys alerginiu rinitu, dilgėline ir dalinai astma, labai veiksmingai gydomi loratadinu. Šis vaistas priklauso neturintiems sedatyvinio poveikio ilgai veikiantiems antihistamininiams preparatams. Be to, jis turi dalinį selektyvumą periferiniams H1-receptoriams ir blogai prasiskverbia į centrinę nervų sistemą.

Tyrimais in vitro nustatyta, kad loratadino afinitetas cholinerginiams ir adrenerginiams receptoriams yra nedidelis. Tyrimais in vivo nustatyta, kad loratadinas neturi anticholinerginių savybių.

Tyrimais su jūros kiaulytėmis in vivo nustatyta, kad loratadinas yra veiksmingesnis ir veikia ilgiau (nuo 18 iki 24 val.) nei terfenadinas (pastarojo veikimo trukmė – 6-8 val.), taip pat astemizolis, prometazinas ir difenhidraminas.

Tyrimais su eksperimentiniais gyvūnais in vivo loratadino antialerginis aktyvumas buvo akivaizdus, atliekant standartinius mėginius. Nustatyta, kad žiurkėms loratadinas slopina histamino atsipalaidavimą iš mastocitų.

Loratadinas neturi poveikio psichomotoriniams rodikliams. Manoma, kad to priežastis yra jo nedidelis afinitetas histamino receptoriams centrinėje nervų sistemoje. Skirtingai nuo terfenadino, nuo vienkartinės intraveninės loratadino dozės (iki 100 mg/kg kūno masės) nestebėta statistiškai reikšmingų elektrokardiogramos pokyčių.

5.2. Farmakokinetinės savybės

Išgėrus loratadino, jo poveikis prasideda po 20 min. ir tęsiasi apie 24 val.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>