Puslapis: 3

Erškėtuogės žiedai neturi jokios gydomosios vertės. Tačiau laukinių rožių žiedai jau senovės Romoje būdavo renkami dideliais kiekiais: švenčių metu juos barstydavo ant stalų ir grindų; žiedus dėdavo į vonias, tuo pagerindami vandens aromatą. Dar ir šiandieną gaminamas rožių tualetinis vanduo bei stiprus rožių aliejus, bet visa tai, daugiau ar mažiau, naudojama tik kosmetiniais tikslais. Liaudies medicina rekomenduoja sutrintais rožių lapais arba rožių vandeniu gydyti dantenų uždegimą; tačiau tam tikslui yra ir daug veiksmingesnių vaistažolių, pavyzdžiui, šalavijas arba ramunėlė.

Į savo vaistinėlę rinkite tik prinokusias ir sveikas erškėtuoges. Jei ant odelės yra juodos dėmės ar tamsios raukšlės, kurios rodo, kad šį krūmą apipuolė erškėtrožinė musė — tokie vaisiai yra beverčiai. Fitoterapijoje kartais panaudojamos ir erškėtuogių sėklos, bet dažniausiai yra džiovinamos tik jų žievelės su minkštimu, nes kauliukai, dar vadinami "riešutėliais", turi smulkučius šeriukus, dėl ko ypač vaikai juos pamėgo ir praminė "kutulio miltukais". Taigi tuos kauliukus reikia išimti, o žieveles su minkštimu susmulkinti ir, išsklaidžius plonu sluoksniu ant švaraus padėklo džiovinti orkaitėje arba šiltu oru lauke, pavėsyje. Norint žaliavą išlaikyti ilgesnį laiką, reikia ją suberti į sandarius indus. Tačiau nepamirškite po metų atnaujinti savo atsargas, nes vėliau džiovintos erškėtuogės netenka savo vertingųjų medžiagų, visų pirma vitamino C.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas straipsnis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą