Puslapis: 10

Išimtys: sergantieji širdies, inkstų ir tulžies pūslės ligomis taip pat ir normalų mineralinį vandenį turėtų gerti tiktai po nedaug, gydytojui leidus. Tas pats, aišku, pasakytina ir apie kavą, arbatą, paprastą vandenį iš vandentiekio, net apie pieną ir vaisių bei uogų sultis, nekalbant jau apie svaigalus.

Visų šaltinių mineralinis vanduo skiriasi mineralų kiekiu ir sudėtimi. Todėl beveik kiekvienas vanduo yra skirtingo skonio, ir jo poveikis mums yra vis kitoks. Etiketėje dažnai nurodoma mineralų sudėtis, todėl verta šį tą žinoti ir apie atskiras vandenyje esančias medžiagas.

Skiriamos trys pagrindinės mineralinio vandens grupės.

Skatina virškinimą. Vadinamasis chloridinis vanduo turi daug natrio (Na) ir chloro (Cl) jonų. Šie elementai visų pirma skatina virškinimą, malšina chronišką gastritą, padeda išsiskirti daugiau skrandžio sulčių, išplauna kenksmingas atliekas. Sergantieji širdies bei inkstų ligomis ir padidėjusiu kraujospūdžiu šios rūšies vandens turėtų privengti. Mat jie savyje sulaiko gana ilgai ir gana daug vandens.

Tinka negaluojant kepenims ir tulžies pūslei. Vadinamasis sulfatinis vanduo turi palyginti nemažai sieros. Jį pažinti galima iš etiketėje išvardintų mineralinių medžiagų — sulfatų ir sieros arba tiktai vienos raidės S (siera). Ji gali būti parašyta ir su kitomis raidėmis cheminėje formulėje. Sulfatinį vandenį tinka vartoti, kai pažeistos kepenys, negaluoja tulžies pūslė, chroniškai viduriuojama, o kartais ir užkietėjus viduriams. Taigi žmonėms, kurių viduriai chroniškai užkietėję, vertėtų išmėginti chloridinį (NaCl) arba sulfatinį vandenį.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą