Puslapis: 4

Kadangi leukemija, kaip ir augliai, gydoma tais pačiais vaistais, Ferencis pradėjo duoti šia liga sergantiems raudonųjų burokėlių sunką. Iš pradžių jis skirdavo du šimtus penkiasdešimt gramų žalių burokėlių, tarkuotų smulkia trintuve, paskirstytų pusryčiams, pietums ir vakarienei. Jeigu ligonis negalėdavo valgyti žalių burokėlių, tuomet kilogramą jų sutarkuodavo ir išspausdavo sunką. Išeidavo maždaug trys šimtai gramų sunkos, kurią ligonis mažais gurkšneliais turėdavo išgerti per dieną.

Autorius pateikia 13 ligos istorijų, kai buvo nustatyti skrandžio, tiesiosios žarnos, šlapimo pūslės ir kitų vietų augliai. Gydomiems burokėlių sunka ligoniams pagerėjo būklė visiems, išskyrus vieną. Gaila, bet visi šie ligoniai dėl įvairių priežasčių nutraukė gydymą, ir liga vėl

sugrįžo. Objektyvūs pagerėjimo požymiai pasirodydavo po dviejų-keturių savaičių: sumažėdavo karščiavimas, padidėdavo svoris, sumažėdavo kraujo nusėdimas, taip pat sumažėdavo arba išnykdavo augliai, pagerėdavo kraujo sudėtis.

1955 metais Fereneis savo veikalą, kuriame visa tai aprašė, pasiuntė į Berlyną ir susilaukė didelio atgarsio. Daugelis gydytojų susidomėjo tokiu gydymo bildu. 1959 metais išsiųstame antrame savo veikale autorius savo darbo rezultatus iliustravo rentgeno nuotraukomis. Susipažinęs su šiuo veikalu kitas gydytojas, Z. Smitas, pradėjo naudoti Ferencio metodą ir tapo pirmuoju Vakarų Vokietijoje gydytoju, skiriančiu vėžiu ir leukemija sergantiems ligoniams tarkuotus žalius burokėlius ir jų sunką ir pasiekusiu gerų rezultatų.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą