Prieš pusę amžiaus Rusijoje gyveno žymus profesorius, visą savo gyvenimą pašventęs lunatizmo tyrinėjimams ir gydymui. Pas jį atvykdavo ligoniai iš tolimiausių kampelių. Jis patardavo ligą gydyti pačioje jos pradžioje ir paprastai rekomenduodavo patiesti prie lunatiko lovos šlapią kilimą. Kai tik lunatikas atsistoja ant jo ir pajunta drėgmę, tuoj pat prabunda, vėl gulasi į lovą ir užmiega.

Jeigu liga įsisenėjusi, šlapio kilimo prie lovos nepakanka (nors jis visuomet turi būti patiestas). Tada profesorius patardavo ligoniui miegoti kambaryje uždangstytais langais, o prie durų, iš vienos ir iš kitos pusės, pastatyti neaukštą platų indą su vandeniu ir uždengti kokiu nors tamsiu netankiu audeklu, pavyzdžiui, juodu kartūnu, taip, kad tas neliestų vandens paviršiaus. Ligonis, užmynęs ant kartūno, tuojau pat pajus vandenį ir pabus.



<<< Ankstesnis straipsnis    Kitas straipsnis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą