Vaistinis preparatas: LIVOSIL
Puslapis: 3


Silimarinas yra iš tikrojo margainio (Silybum marianum) sėklų išskiriama augalinės kilmės veiklioji medžiaga. Silimarinas yra keturių flavonolignanų izomerų mišinys. Silimarinas ir vienas iš jo sudėtinių dalių silibinas pasižymi apsauginiu poveikiu kepenims. Remiantis literatūros duomenimis, silimarinas ir silibinas veikia keturiomis kryptimis: sukelia (1) antioksidacinį bei viduląstelinę gliutationo koncentraciją ir laisvųjų radikalų surišimą reguliuojantį poveikį; (2) stabilizuoja ląstelės membraną ir reguliuoja jos pralaidumą, tokiu būdu stabdo hepatotoksinių medžiagų patekimą į hepatocitus; (3) skatina RNR sintezę ribosomose bei stimuliuoja kepenų regeneraciją ir (4) slopina hepatocitų virtimą į miofibroblastus – procesą, atsakingą už kolageno skaidulų kaupimąsi kepenų cirozės metu. Manoma, kad svarbiausias preparato veikimo būdas, užtikrinantis kepenų apsaugines savybes, yra laisvųjų radikalų surišimas ir pašalinimas. Nustatyta, kad silimarinas taip pat sukelia uždegimą slopinantį ir priešvėžinį poveikį. Gyvūnų modeliuose, silimarinas neutralizuoja kai kurių medžiagų, įskaitant A. phalloides, etanolio, paracetamolio (acetaminofeno) bei anglies tetrachlorido hepatotoksinį poveikį. Klinikinių tyrimų ir jų sisteminių apžvalgų duomenimis, silimarinas gali pagerinti klinikinę ūmaus ir lėtinio virusinio, vaistų ar toksinių medžiagų sukelto hepatito eigą, o vartojant kartu su kitais vaistais yra tinkamas gydyti alkoholinę ir Child A klasės kepenų cirozę. Publikuoti pavienių klinikinių atvejų aprašymai parodė silimarino ir/arba silibino veiksmingumą gydant apsinuodijimus (Amanita phalloides). Silimariną vartojantiems pacientams, kurie ilgą laiką buvo gydomi ar turėjo kitokį kontaktą su hepatotoksinėmis medžiagomis (butirofenonais, fenotiazinais, toluenu, ksilenu, organiniais fosfatais), stebėtas kepenų funkcijos rodiklių pagerėjimas.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Silibinas yra mažai tirpus vandenyje, todėl jis prastai absorbuojamas iš virškinamojo trakto, o jo biologinis prieinamumas yra mažas. Didžiausia silibino koncentracija sveikų savanorių plazmoje pasiekiama praėjus 1,3-1,8 val. po silimarino išgėrimo. Didžioji dalis silibino (75-90 %) konjugacijos būdu greitai jungiasi su sulfato grupe ir glukurono rūgštimi. Silibino pusinės eliminacijos laikas yra apie 6 val. Tik 1-5 % išgerto silimarino išsiskiria su šlapimu nepakitęs, o 20-40 % silibino dozės konjuguotoje formoje patenka į tulžį.

Silibino farmakokinetika kepenų ciroze sergančių pacientų organizme yra panaši kaip ir sveikų savanorių. Nėra duomenų apie silibino farmakokinetiką inkstų nepakankamumu sergančių pacientų, senyvų žmonių ir vaikų organizmuose.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>