Įkvėpę oro pradedame gyventi, o su paskutiniu atodūsiu— mirštame. Visą gyvenimą mes kvėpuojame „automatiškai", visai apie tai negalvodami. Ir jeigu (nepasitreniravę) maždaug pora minučių nekvėpuotume — netektume sąmonės. Tačiau apalpę mes vėl savaime imtume kvėpuoti. Prityrę sportininkai ir perlų rinkėjai išmoksta sulaikyti kvėpavimą daug ilgiau. Kvėpavimas, be kurio negali būti jokios gyvybės, yra didžiausias gamtos stebuklas.

Gryname ore, kuriuo mes iš tikrųjų ir turėtume kvėpuoti, yra lygiai 21 procentas deguonies. Išnaudotame ore, kurį mes iškvepiame, yra jau tiktai 16 procentų deguonies, užtat 5 procentai anglies dvideginio — nuodingų dujų, nuo kurių mes numirtume, jeigu negalėtume jų tučtuojau iškvėpti. Per visą gyvenimą ir vyksta šie mainai: 5 procentai deguonies už 5 procentus „nuodų". Jeigu įkvepiamame ore deguonies yra mažiau, mes turime kvėpuoti greičiau ir giliau, nors vis tiek labai greitai išsisemiame. Todėl yra labai svarbu ir vasarą, ir žiemą visą laiką rūpintis, kad oras būtų grynas, kiek galint dažniau būti lauke.

Kvėpavimą reikia kontroliuoti. Pagrindiniai kvėpavimo nervai pailgosiose smegenyse pasirūpina, kad mes įkvėptume oro nuo 16 iki 22 kartų per minutę. Kiekvienu įkvėpimu mes įtraukiame į save apie pusę litro šviežio oro. Kas minutę žmogui jo reikia kokių 7 litrų. Kai fiziškai dirbame, labai stengiamės, karščiuojame, kai tūksta deguonies, jo poreikis smarkiai padidėja, ir mes kvėpuojame greičiau — oro įtraukiame daugiau.

<<< Ankstesnis straipsnis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą