Vaistinis preparatas: Thiamazole Merck
Puslapis: 6


Tiamazolas slopina jodo įjungimą į tiroziną bei skydliaukės hormonų sintezę (poveikis priklauso nuo dozės). Toks poveikis leidžia šiuo vaistiniu preparatu takyti dėl įvairių priežasčių atsiradusios tirotoksikozės simptominį gydymą.

Ar tiamazolas veikia imunologinio proceso sukeltos tirotoksikozės (Greivso ligos) natūralią eigą, t. y. ar jis slopina svarbiausią imunopatogenetinį procesą, iki šiol galutinai neištirta. Anksčiau susintetintų skydliaukės hormonų išsiskyrimo iš skydliaukės vaistas neveikia. Tai paaiškina, kodėl latentinio laikotarpio trukmė nuo tiroksino ir trijodtironino koncentracijos serume sunormalėjimo bei klinikinio pagerėjimo kiekvienu atveju skiriasi. Tirotoksikozės, kurią sukelia hormonų išsiskyrimas, dėl skydliaukės ląstelių pažeidimo, pvz., sukelto radioaktyviojo jodo arba tiroidito, tiamazolas neveikia.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Išgertas tiamazolas greitai ir visiškai absorbuojamas, didžiausia koncentracija serume atsiranda po 0,4–1,2 val. Prie plazmos baltymų jo jungiasi mažai (nereikšmingai). Tiamazolas kaupiasi skydliaukėje, joje preparatas lėtai metabolizmas.

Nors vaisto koncentracija serume svyruoja, tiamazolo koncentracija skydliaukėje būna pastovi, todėl vienkartinės dozės poveikis trunka maždaug 24 valandas. Remiantis dabartinėmis žiniomis nustatyta, kad tiamazolo farmakokinetika nepriklauso nuo skydliaukės veiklos. Pusinės eliminacijos laikas yra maždaug 3 - 6 valandos. Esant kepenų funkcijos nepakankamumui, jis pailgėja. Tiamazolas šalinamas pro inkstus ir su tulžimi. Šiek tiek jo išsiskiria su išmatomis, tai rodo cirkuliavimą žarnyno ir kepenų kraujotakoje). Per 24 valandas pro inkstus pašalinama 70% išgerto vaisto. Tik šiek tiek medikamento išsiskiria nepakitusio. Duomenų apie farmakologinį metabolitų aktyvumą iki šiol nėra.

Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Ikiklinikinių saugumo tyrimų yra nedaug.

Vienkartinės dozės toksiškumo duomenys rodo, kad ūmus toksinis poveikis yra silpnas.

Kartotinių dozių tyrimų metu tokios dozės, kurios yra gerokai didesnės už terapinę dozę, rekomenduojamą vartoti žmogui, sukėlė kaulų čiulpų pažaidą.

Genotoksiškumo tyrimai neatskleidė akivaizdaus mutageninio ar klastogeninio poveikio.

Dvejus metus trukusio lėtinio toksiškumo tyrimo metu žiurkių skydliaukei pasireiškė tik farmakologinis poveikis. Kitokio reikšmingo poveikio atvejų nebuvo. Dvejus metus trukusio lėtinio toksiškumo tyrimo metu pelėms dažniau atsirado hepatoma, tačiau rezultatas statistiškai nepatikimas. Šio tyrimo metu tiamazolas buvo skiriamas su geriamuoju vandeniu, kuriame jo koncentracija buvo 500 mg/l. Minėto velesniojo tyrimo rezultatų reikšmė yra abejotina ir tiamazolas nei pagal tarptautinės mokslinės vėžio agentūros (angl. IARC – International Agency for Research of Cancer) nei pagal nacionalinės toksikolgijos programos (angl. NTP – National Toxicology Program) kriterijus nepriskiriamas kancerogenams.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1. Pagalbinių medžiagų sąrašas

Tabletės branduolys

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>