Iki šiol vėžys buvo laikomas mirtina, neišgydoma liga. Žmones ėmė siaubas vien tik pagalvojus apie galimybę juo susirgti.

Vėžio atsiradimo priežasties šiuolaikinė medicina nežino, taigi nesą įmanoma užkirsti kelio ir jo vystymuisi.

Pagal šiuolaikinę medicinos teoriją pripažintas paplitęs požiūris, kad vėžys atsiranda ląstelėse, kurios turi polinkį fizinei ir cheminei stimuliacijai. Tokiomis sąlygomis, pavyzdžiui, susirgus gastritu ar skrandžio opa, eilinės ląstelės pradeda specifiškai vystytis. Tai ir buvo pavadinta vėžiu. Vėžys ne mikrobų sukeliama liga, nes pačios ląstelės sukuria auglio atmainą.

Egzistuoja dvi auglių rūšys gerybiniai ir piktybiniai. Gerybiniai, tokie kaip karpos ir riebaliniai navikai (lipomos), daugindamiesi stengiasi atsidalyti nuo organizmo.

Piktybiniai, labai greitai daugindamiesi, visur sudaro naujas ląstelių kolonijas (metastazes). Piktybiniai augliai skirstomi į du tipus: epiteliniai, atsirandantys ant epitelinių organų paviršiaus, ir neepiteliniai kaulų, kraujo, raumenų augliai. Epiteliniai vadinami vėžiu, o neepiteliniai sarkoma.

Vėžio vystymosi dirva gali būti visur, kur yra epitelinių audinių: oda, liežuvis, seilių liaukos, burna, gomurys, nosiaryklė, skydliaukė, pieno liaukos, virškinimo traktas, plaučiai, bronchai, pleura, skrandis, kasa, kepenys, tulžies pūslė, plonosios žarnos, storosios žarnos, anusas, gimda, kiaušidės, inkstai, šlapimo pūslė, prostata ir kiti organai. Iš pradžių toks vėžys vystosi organo epitelinėse ląstelėse. Tuo laikotarpiu jis vadinamas intraepiteliniu, o stadija prieš šį laikotarpį priešvėžine.

<<< Ankstesnis straipsnis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą