Vaistinis preparatas: Suvartar
Puslapis: 10


Valsartanas yra stiprus ir specifinis angiotenzino II receptorių antagonistas, veiksmingas pavartotas per burną. Jis selektyviai veikia AT1 potipio receptorius, nuo kurių priklauso angiotenzino II sukeliamas poveikis. Valsartanu užblokavus AT1 receptorius, kraujo plazmoje gali padaugėti angiotenzino II, kuris gali stimuliuoti neblokuotus AT2 receptorius, taip sukeliamas priešingas poveikis nei pasireiškiantis stimuliuojant AT1 receptorius. Valsartanui nebūdingas joks dalinis agonistinis poveikis AT1 receptoriams, jo afinintetas AT1 receptoriams yra daug (maždaug 20 000 kartų) didesnis, negu AT2 receptoriams. Valsartanas prie kitiems hormonams jautrių receptorių ar jonų kanalų, kurie yra svarbūs širdies ir kraujagyslių funkcijos reguliavimui, nesijungia ir jų neblokuoja.

Valsartanas neslopina AKF (kitaip dar vadinamo kininaze II), kuris angiotenziną I paverčia angiotenzinu II ir skaldo bradikininą. Kadangi nėra veikiamas AKF ir nestiprinamas bradikinino bei substancijos P poveikis, angiotenzino II antagonistai nesukelia kosulio. Klinikinių tyrimų, kurių metu valsartano poveikis buvo lyginamas su AKF inhibitorių sukeliamu poveikiu, valsartanu gydomiems pacientams sausas kosulys pasireiškė daug rečiau (p < 0,05), negu gydomiems AKF inhibitoriais (2,6%, palyginti su 7,9%). Pacientų, kuriems anksčiau AKF inhibitoriai buvo sukėlę sausą kosulį, klinikinio tyrimo duomenimis, kosulys pasireiškė 19,5% pacientų, vartojusių valsartano, 19,0% pacientų, kurie vartojo tiazidinį diuretiką, palyginti su 68,5% pacientų, vartojusių AKF inhibitoriaus (p < 0,05).

Neseniai ištikęs miokardo infarktas

Valsartano poveikis pacientams, kuriuos neseniai ištiko miokardo infarktas, buvo tiriamas atsitiktinių imčių kontroliuojamo tyrimo metu (VALIANT), atliktu keliose šalyse dvigubai aklu būdu. Tyrime dalyvavo 14 703 pacientai po ūminio miokardo infarkto, kuriems buvo radiologiniu tyrimu patvirtinto stazinio širdies nepakankamumo simptomų ir požymių ir/ar kairiojo skilvelio sistolinės funkcijos sutrikimas: išmetimo frakcija, nustatyta radionuklidine ventrikulografija, buvo ? 40%, nustatyta echokardiografija ar kontrastinės angiografijos būdu – ? 35%. Praėjus 12 valandų – 10 parų nuo miokardo infarkto simptomų atsiradimo pradžios, pacientai atsitiktinių imčių būdu buvo suskirstyti į tris grupes: valsartano, kaptoprilio ar šių vaistų derinio. Vidutinė gydymo trukmė buvo dveji metai. Pagrindinė vertinamoji baigtis buvo laikas iki mirties dėl bet kokios priežasties.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>