Vaistinis preparatas: Lorista H
Puslapis: 9


Hidrochlorotiazidas eliminuojamas kanalėlių sekrecijos būdu. Sveikų asmenų ir hipertenzija sergančių pacientų organizme šio vaisto inkstinis klirensas yra apie 335 ml/min. Hidrochlorotiazido sekreciją inkstų kanalėliuose konkurenciniu būdu gali slopinti endogeniniai rūgštūs metabolitai, kurių paprastai susidaro sergant inkstų ar kepenų nepakankamumu, ir silpnos egzogeninės rūgštys, pvz., probenecidas, salicilatai ir penicilinai. Hidrochlorotiazido eliminacija yra dvifazio pobūdžio, jo pusinis laikas plazmoje – apie 2,5 val., pusinis eliminacijos laikas – 5,614,8 val.

Hidrochlorotiazido patenka per placentos barjerą ir išsiskiria su motinos pienu. Jo koncentracija virkštelės venos serume būna maždaug tokia pati kaip motinos serume, amniono skystyje – iki 19 kartų didesnė negu virkštelės venos serume. Moters piene hidrochlorotiazido koncentracija būna labai maža, šį vaistą vartojančių motinų žindomų kūdikių serume jo nerasta.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Ūminio toksiškumo tyrimai parodė palyginus mažą losartano toksiškumą. LD50 per os pelėms buvo 770-1000 mg/kg, žiurkėms – 2000-3000 mg/kg. LD50 į pilvaplėvės ertmę pelėms buvo 400 mg/kg, žiurkėms – 200 mg/kg. Toksinės losartano dozės sukėlė ataksiją, aktyvumo sumažėjimą, drebulį, išmatų suminkštėjimą ir stipriai išreikštų virškinimo trakto pažeidimų.

Hidrochlorotiazido LD50 pelėms buvo nuo 2750 mg/kg iki didesnės kaip 10000 mg/kg, žiurkėms – nuo 3080 mg/kg iki didesnės kaip 10000 mg/kg.

Lėtinio toksiškumo žiurkėms ir šunims tyrimai truko 27 savaites. Žiurkėms duota losartano ir hidrochlorotiazido derinio per os santykiu 4:1 – 15/3,75, 45/11,25 ir 135/33,75 mg/kg paros dozėmis. Nustatytas nestiprus (panašus kaip atskirai duodamo losartano) šio derinio poveikis eritrocitams. Azoto koncentracija serume padidėjo šiek tiek daugiau negu vartojant losartaną atskirai. Didelėmis dozėmis duodamas losartano ir hidrochlorotiazido derinys sukėlė absoliutaus širdies svorio sumažėjimą (kaip ir losartanas atskirai). Patinams, gavusiems losartano ir hidrochlorotiazido derinio vidutinėmis dozėmis bei abiejų lyčių gyvūnams, gavusiems jo didelėmis dozėmis, pasireiškė inkstų jukstaglomerulinių ląstelių hiperplazija (kaip ir losartano duodant atskirai). Makroskopinių patologinių pokyčių, sukeltų šio vaistų derinio, nenustatyta.

Šunys labai gerai toleravo per os iki 125/31,25 mg/kg paros dozėmis duodamą losartano ir hidrochlorotiazido derinį, tačiau kartais pasireiškė vėmimas, seilėtekis ir (arba) išmatų anomalijų. Antinksčių glomerulinės zonos hiperplazija, pasireiškusi kai kuriems šunims, gavusiems hidrochlorotiazido atskirai arba kartu su losartanu, paaiškinama hidrochlorotiazido farmakodinaminėmis savybėmis.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>