Puslapis: 4

G. Maiachovas primygtinai atkreipia dėmesį į tai, kad vienkartinę šlapimo dozę būtina išgerti vienu ypu arba tuoj pat vienas po kito sekančių gurkšnių skaičius turi būti nelyginis. Pakartojame: jei išgėrėte dalį šlapimo, padarėte pertraukėlę, tai antroji išgerto šlapimo dalis savo spindulinėmis bangomis likviduoja anksčiau išgertąją, tad interferencijos efektas įvyks tarp šių šlapimo dalių, o ne su patologiniu židiniu ir šlapimu. Ar ne dėl to kartais, geriant šlapimą, nebūna jo poveikio?

Tokių savybių kaip šlapimas turi ir polaidžio vanduo.

Svarbiausia, kad organizmas kaip savireguliacijos sistema nuolat palaiko tam tikro lygio rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, homeostazę, kuri tiesiogiai atliepia šlapimo būklę. Pagal tai, kokio sunkumo liga, tokia ir jos specifika, organizmas mobilizuoja apsaugines jėgas, kurios išskiria ne tik hormonus, fermentus, bet ir specifines medžiagas, antikūnius prieš tą ligą, kuria žmogus serga. Maksimaliai panaudojęs, organizmas silpnesnes medžiagas pašalina kartu su šlapimu. Kyla klausimas, ar negalima šių silpnesnių medžiagų vėl pateikti organizmui, jomis papildant susidarančias šviežias, suteikiant pastarosioms didesnį impulsą? Juk žinoma, kad organizmo atmintyje lieka patirtis ir buvusių ligų pėdsakai, pavyzdžiui, apdegusio žmogaus kraujas turi specifinių medžiagų (antikūnių), darančių didesnį efektą kitam, pirmąkart apdegusiam, negu perpiltas eilinio žmogaus kraujas.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą