Vaistinis preparatas: TESSYRON
Puslapis: 9


Klopidogrelis, palyginti su ASR, reikšmingai mažino naujų išeminių reiškinių (pagrindinė vertinamoji baigtis: miokardo infarktas, išeminis insultas ir mirtis nuo kraujagyslių ligų) dažnumą. Atliekant analizę paaiškėjo, kad klopidogreliu gydytiems pacientams buvo 939, o ASR gydytiems pacientams – 1 020 reiškinių (santykinis rizikos sumažėjimas (SRS) 8,7 % [95 % PI: 0,2–16,4]; p = 0,045); tai rodo, kad iš 1 000 pacientų, gydytų dvejus metus, papildomai 10 pacientų (PI: 0–20) buvo apsaugoti nuo naujo išeminio reiškinio. Bendrojo mirtingumo, kaip antrinio kriterijaus, analizės duomenimis, reikšmingo skirtumo tarp klopidogrelio ir ASR nepastebėta (atitinkamai 5,8 % ir 6 %).

Analizuojant pogrupius pagal ligas (miokardo infarktą, išeminį insultą ir PAL), didžiausias teigiamas poveikis (statistiškai reikšmingas; p = 0,003) nustatytas pacientams, sirgusiems PAL (ypač tiems, kurie buvo sirgę ir miokardo infarktu) (SRS = 23,7 %, PI: 8,9–36,2), ir mažesnis (reikšmingai nesiskyręs nuo ASR) – insultu sirgusiems pacientams (SRS = 7,3 %, PI: -5,7–18,7 [p=0,258]). Pacientų, kuriuos neseniai buvo ištikęs miokardo infarktas, gydymas klopidogreliu buvo ne toks veiksmingas kaip ASR, bet skirtumas statistiškai nereikšmingas (SRS = -4 %, PI: -22,5–11,7 [p=0,639]). Be to, pogrupių pagal amžių analizė parodė, kad teigiamas klopidogrelio poveikis vyresniems kaip 75 metų pacientams buvo mažesnis negu 75 metų ir jaunesniems pacientams.

Kadangi CAPRIE tyrimu nebuvo siekiama vertinti įvairių pogrupių pacientų gydymo veiksmingumo, neaišku, ar nustatyti santykinio rizikos sumažėjimo skirtumai yra tikri ar atsitiktiniai.

Ūminis vainikinių arterijų sindromas

Atliekant CURE tyrimą dalyvavo 12 562 pacientai, kuriems buvo nesusijęs su ST segmento pakilimu ūminis vainikinių arterijų sindromas (nestabili krūtinės angina arba miokardo infarktas, nesusijęs su Q banga) ir nuo paskutinio krūtinės skausmo priepuolio ar išemijos simptomų pradžios nebuvo praėjusios 24 valandos. Pacientams turėjo būti EKG pokyčių, rodančių naują išemiją, arba bent dukart padidėjęs, palyginti su viršutine normos riba, širdies fermentų ar troponino I arba T kiekis. Atsitiktinių imčių būdu pacientai buvo gydomi klopidogreliu (300 mg įsotinimo doze, paskui – po 75 mg per parą) ir ASR (75–325 mg kartą per parą) (6 259 pacientai) arba placebu ir ASR (6 303 pacientai) kartu su įprastiniais vaistiniais preparatais. Gydymo trukmė – iki vienerių metų. Atliekant CURE tyrimą 823 pacientai (6,6 %) taip pat buvo gydomi GPIIb/IIIa receptorių blokatoriais. Heparinais gydyta daugiau kaip 90 % pacientų; šis gydymas reikšmingai nekeitė santykinio kraujavimų dažnumo, būdingo klopidogreliu ir placebu gydytų pacientų grupėms.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>