Vaistinis preparatas: VALZAP
Puslapis: 13


Nors kai kuriems senyviems pacientams pastebimas šiek tiek didesnis valsartano sisteminis poveikis nei jauniems asmenims, tai nėra kliniškai reikšminga.



Inkstų nepakankamumas

Kaip ir tikėtasi, jeigu inkstų šalinamoji geba sudaro tik 30 % viso plazmos šalinimo greičio, jokios koreliacijos tarp inkstų funkcijos ir sisteminio valsartano poveikio nenustatyta. Todėl pacientams, kuriems nustatytas inkstų nepakankamumas (kai kreatinino klirensas > 10 ml/min.), dozės keisti nereikia. Duomenų apie valsartano skyrimą pacientams, kurių kreatinino klirensas < 10 ml/min., ir dializuojamiems pacientams nėra, todėl tokiems ligoniams skiriant gydymą valsartanu, būtina laikytis atsargumo priemonių (žr. 4.2 ir 4.4 skyrius). Didelė valsartano dalis susijungia su plazmos baltymais, todėl jo pašalinti hemodializės būdu negalima.



Kepenų nepakankamumas

Apie 70 % absorbuotos valsartano dozės, daugiausia nepakitusios, pašalinama su tulžimi. Valsartano biotransformacija nėra reikšminga. Ištyrus pacientus, kuriems nustatytas lengvas arba vidutinis kepenų nepakankamumas, pastebėtas ekspozicijos dvigubėjimas (AUC), palyginti su sveikais žmonėmis. Tačiau koreliacijos tarp valsartano koncentracijos plazmoje ir kepenų nepakankamumo sunkumo nenustatyta. Duomenų apie valsartano poveikį pacientams, kuriems nustatytas sunkus kepenų nepakankamumas, nėra (žr. 4.2, 4.3 ir 4.4 skyrius).

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Įprastų farmakologinio saugumo, kartotinių dozių toksiškumo, genotoksiškumo ir galimo kancerogeniškumo ikiklinikinių tyrimų duomenys specifinio pavojaus žmogui nerodo.

Atlikus bandymus su žiurkėmis nustatyta, kad paskutinėmis gestacijos ir žindymo laikotarpio dienomis žiurkėms skirtos nėštumui toksiškos dozės (600 mg/kg/parą) lėmė mažesnį palikuonių išgyvenamumą, mažesnį svorio prieaugį ir sulėtėjusį vystymąsi (ausies kaušelio atsiskyrimą ir atvirą ausies kanalą) (žr. 4.6 skyrių). Žiurkėms skirtos dozės (600 mg/kg/parą) viršijo didžiausią žmogui rekomenduojamą dozę vidutiniškai 18 kartų, vertinant mg/m2 (laikyta, kad skiriama 320 mg/parą valsartano 60 kg svorio pacientui).

Atlikus ikiklinikinius saugumo tyrimus, nustatyta, kad didelės valsartano dozės (nuo 200 iki 600 mg/kg kūno svorio) žiurkėms sukėlė raudonųjų kraujo kūnelių pokyčius (sumažėjo eritrocitų skaičius, hemoglobino kiekis ir hematokrito vertė) ir inkstų kraujotakos pakitimus (nustatytas šiek tiek padidėjęs šlapalo kiekis plazmoje ir patinėlių inkstų kanalėlių hiperplazija bei bazofilija). Žiurkėms skirtos dozės (200 ir 600 mg/kg/parą) viršijo didžiausią žmogui rekomenduojamą dozę vidutiniškai 6 ir 18 kartų, vertinant mg/m2 (laikyta, kad skiriama 320 mg/parą valsartano vartoti per burną 60 kg svorio pacientui).

Panašias valsartano dozes skyrus beždžionėms, pokyčiai buvo panašūs, tačiau ryškesni, ypač pakitimai inkstuose (išsivystė nefropatija, todėl padidėjo šlapalo ir kreatinino kiekis).

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>