Vaistinis preparatas: Mannitol Fresenius
Puslapis: 3


Perdozavus manitolio, atsiranda tarpląstelinio skysčio perteklius, centrinės nervų sistemos pažeidimo simptomų: galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, raumenų spazmas, galimi traukuliai. Kai kada dėl smegenų dehidracijos gali kraujuoti po kietuoju ar voratinkliniu smegenų dangalu, dėl to pasireiškia galvos skausmas ir svaigimas, pykinimas arba vėmimas, miglotas matymas. Gali sutrikti elektrolitų pusiausvyra: atsirasti hiponatremija ar hipernatremija, hipokalemija arba hiperkaliemija.

Jei greitai infuzuojamas didelis manitolio kiekis, gali sutrikti kraujotaka, nes kraujagyslėse atsiranda skysčio perteklius, todėl gali prasidėti širdies nepakankamumas ar plaučių edema.

Tokiu atveju geriausiai tinka hemodializė, kurios metu greitai pašalinamas iš organizmo manitolis Jeigu yra hiponatremija, reikia vartoti natrio. Alternatyvus gydymo būdas – pilvaplėvės dializė.

Jei intoksikacija yra nelabai sunki, ligonį reikia gydyti simptominėmis priemonėmis, ypač koreguoti skysčių ir elektrolitų balanso sutrikimą.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė - tirpalai, sukeliantys osmosinę diurezę, ATC kodas - B05B C01

Manitolis yra osmosinis diuretikas. Medikamento suleidus, jis inkstų glomeruluose filtruojamas į pirminį šlapimą. Kadangi inkstų kanalėliuose jo absorbuojama mažai, todėl sumažėja vandens ir natrio reabsorbcija, didesnis ultrafiltrato ir elektrolitų kiekis patenka į distalinius kanalėlius, padidėja diurezė. Dėl audinių dehidracijos, mažėja intrakranialinis ir akies kameros skysčio spaudimas.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Infuzuoto į veną manitolio biologinis prieinamumas yra 100 (. 10( ir 15( manitolio tirpalo infuzavus į veną, preparato patenka į kraujagysles, iš kurių vėliau patenka į tarpląstelinį skystį. Į ląsteles jo nepatenka.

Manitolio tariamasis pasiskirstymo tūris yra mažas (apie 0,18 l/kg). Pradėjus infuzuoti manitolio, akies kameros ir intrakranialinis spaudimas sumažėja per 15 minučių, stipriausias poveikis pasireiškia po infuzijos praėjus 30 – 60 min. ir išlieka 3 – 8 valandas. Diurezė prasideda po 1 – 2 val. Preparatas greitai išskiria pro inkstus.

Per kraujo ir smegenų barjerą manitolio neprasiskverbia, išskyrus tuos atvejus, kai suleidžiama labai didėlė dozė arba jeigu yra acidozė. Į akies vidų medikamento nepatenka.

Vaistinio preparato pusinės eliminacijos laikas yra apie 2 val., tačiau kai kuriems pacientams, kurie serga širdies ar inkstų funkcijos nepakankamumu, jis gali prailgėti ir trukti 6 -36 val.

Organizme manitolio metabolizuojama mažai arba visiškai nemetabolizuojama. Praėjus 24 val. po infuzijos, 80 ( manitolio nepakitusia forma išsiskiria su šlapimu. Preparato išsiskiria ir su tulžimi, ypač tuo atveju, jeigu inkstų funkcija nepakankama.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Koks ūminis ir lėtinis toksinis manitolio poveikis gyvūnams, nežinoma, nes tyrimų neatlikta.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>