Puslapis: 3

Psichoasteninis sindromas ryškiausia ir pražūtingiausia psichosomatinės dezadaptacijos apraiška, pati didžiausia bausmė už nemokšiškumą, niūrią nuotaiką, už savo prigimčiai priešišką gyvenseną, už troškimus, pranokstančius jėgas, už negebėjimą pakeisti savo gyvenimo, kai jis nepakenčiamas, be džiaugsmo ar sukasi užburtame rate. Daugelio dramatiškų gyvenimų istorija tai psichoasteninio sindromo plėtros istorija. Jo klasta pasireiškia tuo, kad jis atslenka ir užvaldo žmogų pamažu, nepastebimai ir kai žmogus susigriebia einąs šiuo keliu, jau būna per vėlu. Žmogus tampa abejingu ne tik tam, ko siekė, bet ir savo likimui, ir sau pačiam.

Psichoasteninis sindromas irgi turi savo etapus. Iš pradžių žmogus mano, kad jis paprasčiausiai pavargo ir reikia kaip nors ištverti iki poilsio dienų, iki atostogų ir kad nuovargis natūrali būsena juk pavargdavo ir anksčiau, bet atsigaudavo. Taigi stimuliuoja save žmogus papildomu kavos puodeliu ir raminasi alkoholiu ar migdomųjų tablete. Iš ryto jaučiasi dar žvalus, tačiau po pusiaudienio pavargsta, sugniūžta, nusikamuoja. Jis pastebi, kad sumažėjo darbingumas, pablogėjo atmintis, o aplinkiniai mato, kad jis vis įžeidesnis, irzlesnis. Jam sako: „Jums reikia pailsėti", bet jis atkerta: „Smulkmenos, šiek tiek pavargau, o šiaip viskas gerai". Žmogus dar juokauja.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą