Rheum L. (F VIII)

Rabarbaras priklauso rūgtinių (Polygonaceae) šeimai, šioje gentyje yra daug rūšių, kurių tėvynė Kinija, Tibetas ir kitos Azijos šalys. Kai kurios rūšys gerai auga ir mūsų klimato sąlygose. Vaistinei žaliavai vartojamos dvi rabarbarų rūšys: kininis (Rh. Palmatum L.) ir vaistinis rabarbaras (Rh. officinale Baili.). Galima vartoti ir kitų rūšių žaliavą, pavyzdžiui: daržinio (Rh. undulatum), pontinio rabarbaro (Rh. rhaponticum) ir kt. Bet jų žaliavoje veikliųjų medžiagų būna 3—4 kartus mažiau, negu farmakopėjinių rūšių žaliavoje.

Vaistinei žaliavai gaminti rudenį bei anksti pavasarį (Rhizoma et Radix Rhei) kasami 7—9 metų šakniastiebiai ir storesnės šaknys. Jos skutamos, piaustomos ir džiovinamos. Žaliavoje svarbesnės

medžiagos yra antragliukozidai ir tanagliukozidai. Antragliukozidai, veikiant hidrolizei, suskyla į reoememodiną, chrizofaninę rūgštį ir į daugybę antranolinių alkoholių. Antragliukozidai gerai tirpsta

vandenyje, ypač šiek tiek pašarmintame; sunkiai tirpsta spirite. Ši medžiagų grupė laisvina vidurius. Tanagliukozidai yra rauginės prigimties gliukozidai, kurie blogai tirpsta vandenyje, bet gerai alkoholyje. Jie turi sutraukiamąją galią ir gerina virškinimą. Be to, rabarbaruose randama krakmolo, pektino, dervinių medžiagų ir mineralinių druskų.

Minėtųjų savybių dėka rabarbarų šaknų preparatų veikimą galima pakreipti norima linkme. Vandeniniai preparatai vidurius laisvina, o spiritiniai — kietina. Daržinio rabarbaro preparatai vidurius daugiau kietina, nes jų šaknyse apsčiau tanagliukozidų.

Rabarbaro šaknų milteliai (0,3—1,0) vartojami kaip švelni vidurius minkštinanti priemonė, ypač senesnio amžiaus asmenims, sergantiems hemorojiniais vidurių užkietėjimais. Norint greit vidurius išvalyti, duodami vandeniniai užpilai (10:200).



<<< Ankstesnis straipsnis    Kitas straipsnis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą