Puslapis: 3

Ji sakė, jog geriausiai jai sekdavosi gulint prieš miegą. „Aš rainiai įkvepiu ir iškvepiu, visos mintys tada nuplaukia kažkur tolyn ir manęs daugiau nebevargina." O juk apie tai ir svajoja daugybė žmonių, kuriuos kankina nemiga, nes juos persekioja dienos įvykiai ir reikalai. Jie negali atsikratyti minčių ir toliau, mintyse, nesiliauja skubėję, genami kasdienių rūpesčių.

„Mintys nuraminamos" taip: Atsisėdame ant kėdės. Kojos, kiek praskėstos, remiasi į grindis. Rankos guli ant šlaunų. Sėdime suglebę, atsipalaidavę.

Užsimerkiame, ramiai iškvepiame ir įkvepiame, paskui sakome sau: „Aš visiškai ramus". Tai koncentruota savitaiga.

Dabar aš seku savo mintis. Jos atsiranda ir vėl nyksta. Iškyla visi rūpesčiai ir bėdos. Visa, ką turiu padaryti, neduoda man ramybės. Būtinai turiu parašyti žadėtąjį laišką. Padaryti ir šį, ir tą. Bandau suvokti, kodėl plūsta šis minčių srautas. Pasiduodu tų minčių tėkmei. Nieko nedarau priverstinai. Sėdžiu visiškai tykiai. Nieko netrokštu. Tegul smegenys nors kartą kaip reikiant išsidūk- sta. Taigi suteikiu joms visišką laisvę.

Ir labai greitai, tiesiog po kelių pratimų, pasidaro kiek tykiau. Bet aš vis dar tebesu tik stebėtoja. Po 3 — 6 pratimų savo mintis seku jau geriau. Aš jau imu įsivaizduoti, kaip sėdžiu štai taip — pasinėrus autogeninėje būsenoje, o mintys ateina ir vėl išnyksta. Aš jau galiu, taip sakant, atsisieti nuo pačios savęs. Sėdžiu tarsi greta savęs ir stebiu save.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą