Puslapis: 2

Įsivaizduokite ramybę! Ar galite? Gal turite nuotraukų iš savo paskutinių atostogų — kalnų, jūros platybės, jaukaus kraštovaizdžio vaizdų, kurie asocijuotųsi su ramybe. Arba, mintyse kartodami sakinį: „Aš visiškai ramus", įsi jauslume į jo skambesį ir pasiduokime šiai ramybės nuotaikai.

Erika iš pradžių savo užrašuose pažymėjo: „Visada, kai noriu būti rami, man tai nepavyksta. Nei iš šio, nei iš to galvon ateina šimtai tiesiog juokingai nereikšmingų dalykų: reikėtų nusipirkti muilo, išskalbti kojines ir daugybė kitokių smulkmenų".

Erika norėjo būti rami. Tas noras dar labiau didino ir taip jau nemažą jos dirglumą. Atleisti raumenis, atsipalaiduoti reikia be didelių pastangų, leisti, kad tai įvyktų tarsi savaime. Be to, iš pradžių jai stigo kantrybės. „Ką gali kiti, aišku, įstengsiu padaryti ir aš", — manė ji. Bet greitai ją apniko abejonės, ar apskritai kada nors sugebės išmokti autogeninės treniruotės pagrindų. Pagaliau jai, koncentruotai susikaupus, pavyko susidoroti su užduotimi — „likti vienai su savimi", t. y. iš tikrųjų visiškai atsipalaiduoti. Jos vyras, kuris manė, jog žmonos jau nepakeisi, ir bandė taikstytis su jos nervingumu bei nepastoviu būdu, savo nuostabai, pastebėjo, kad viskas pamažu krypsta į gera.

Penkiolika dienų Erika darė pratimus, kuriais norėjo vien tik atsipalaiduoti ir pasiekti ramybės būseną. Ji užimdavo vieną iš trijų atsipalaidavimo padėčių, kurios yra būtina sąlyga pratimams atlikti, pasirūpindavo, kad nors penkias minutes jos niekas netrukdytų, ir išmoko save „nuraminti".

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą