Vaistinis preparatas: DOXORUBICIN-TEVA
Puslapis: 3


Į raumenis arba po oda šio vaisto švirkšti negalima. Jeigu tirpalo patenka šalia venos, pasireiškia sunki, progresuojanti audinių nekrozė. Jeigu taip atsitinka, infuziją būtina tuoj pat nutraukti, o tirpalo likutį suleisti į kitą veną. Jei tokiu atveju į pažeistą veną srove suleidžiama izotoninio natrio chlorido tirpalo, į pažeistus audinius ( kortikosteroidų ar 8,4 % natrio vandenilio karbonato tirpalo, o lokaliai vartojama dimetilsulfoksido, tam tikras terapinis poveikis galimas. Ligoniui būtina plastinės chirurgijos specialisto konsultacija, kadangi gali reikėti plačiai išpjauti pažeistus audinius.

Kadangi didėjant suvartotai dozei, palaipsniui didėja ir kardiomiopatijos rizika, bendrą 550 mg/m2 kūno paviršiaus dozę viršyti draudžiama.

Kardiomiopatijos rizikos veiksniai yra amžius (vyresni negu 70 metų arba jaunesni negu 15 metų žmonės) bei širdies liga.

Vaisto infuzuojant, gali atsirasti EKG pokyčių, įskaitant QRS komplekso voltažo sumažėjimą, pailgėti sistolės trukmė, sumažėti išstūmimo frakcija.

Ligoniams, kurie anksčiau buvo gydyti kitais antraciklinais, ciklofosfamidu, mitomicinu C arba dekarbazinu arba kurių tarpusienio organai buvo švitinti radioaktyviaisiais spinduliais, toksinis doksorubicino poveikis širdžiai gali pasireikšti nuo mažesnės, negu rekomenduojama, bendros dozės.

Doksorubicino infuzijos metu arba kelias valandas po jos galima sunki ūminė aritmija.

Prieš gydymą doksorubicinu, gydymo metu ir po jo reikia tirti širdies funkciją (pvz., daryti EKG, atlikti echokardiografiją, nustatyti išstūmimo frakciją).

Kadangi vaistas dažnai sukelia kaulų čiulpų veiklos slopinimą, būtina atidžiai tirti ligonio kraują. Stipriausias poveikis kraujo gamybai pasireiškia praėjus 10 – 14 parų po infuzijos. Po 21 paros kraujo rodikliai paprastai tampa tokie, kokie buvo prieš vaisto leidimą. Jeigu neutrofilų yra mažiau negu

2000 ląstelių/mm3, šiuo vaistu negalima nei pradėti gydyti, nei gydymo tęsti. Ligoniams, sergantiems ūmine leukoze, ši riba priklausomai nuo aplinkybių gali būti mažesnė.

Prieš gydymą ir jo metu reikia tirti paciento kepenų funkciją: nustatinėti alanino aminotransferazės, aspartato aminotransferazės, šarminės fosfatazės aktyvumą ir bilirubino kiekį kraujyje.

Doksorubicinas gali sukelti hiperurikemiją, todėl reikia matuoti šlapimo rūgšties kiekį kraujyje, ligonis turi gerti daugiau skysčių, t. y. mažiausiai 3 l/m2 kūno paviršiaus per parą. Jei reikia, galima vartoti ksantinoksidazės inhibitorių, pvz., alopurinolio.

Gydymo metu ir mažiausiai 3 mėnesius po jo reikia naudotis veiksmingomis kontraceptinėmis priemonėmis.

Vartojant doksorubicino, gali parausvėti šlapimas.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Jeigu prieš gydymą doksorubicinu arba jo metu ligonis vartoja kitokių antraciklinų, mitomicino C, dekarbazino, daktinomicino arba ciklofosfamido (dėl pastarojo vaisto duomenys yra prieštaringi), toksinis doksorubicino poveikis širdžiai būna stipresnis.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>