Puslapis: 3

Aš vienintelis ir galbūt paskutinis spalvotasis maištininkas, norintis gyventi taip pat laimingai, kaip ir jo protėviai. Aš norėčiau vėl įkurti karalystę, kurioje tie, kas nesilinksmina, negauna valgyti, kur kiekvienas privalo būti laimingas, o jeigu taip nėra, tai, anot Epikteto, jo paties kaltė. Šioje karalystėje nebūtų nei darbdavių, nei samdinių, nei mokytojo, nei mokyklos, nei ligoninės, nei vaistų fabriko, nei policijos, nei kalėjimo, nei karo, nei priešo, visi būtų bičiuliai, broliai ir seserys, tėvai ir vaikai, nebūtų priverstinio darbo, nusikaltimų, bausmių. Visi būtų nepriklausomi.

Tačiau aš ne revoliucionierius ir nesirengiu kurti tokią pasaulio karalystę, aš tik norėčiau pakviesti žmones gyventi mano stebuklų šalyje, kur džiaugsmingos Kalėdos švenčiamos 365 kartus per metus, šalyje, kurią Samuelis Batleris pavadino Ereuchonu.

TOLIMŲJŲ RYTŲ FILOSOFIJA

Seniai seniai gyveno laisvas žmogus, vardu Fu-i. Jis rado akmeninį nematomų Dangaus karalystės durų raktą. Ta karalystė vadinosi Ereuchonas, arba Moni-Kodo. Žmogus gyveno plynaukštėje, kažkurio seno kontinento viduryje, kur dieną buvo labai karšta, o naktį — labai šalta; jis neturėjo nei ginklo, nei įrankių, nei drabužių, nei apavo, nei namų, nei popierėlių, vadinamų pinigais, nei vaistinės. Bet jis mėgavosi gyvenimu kaip visi jo draugai, paukščiai, žuvys, peteliškės ir visi ikiistoriniai gyvūnai. Nebuvo nei įstatymų, kurie galėtų jį prievartauti, nei vagių, nei žurnalistų, nei daktarų. Jis nežinojo, kas tai yra telefonas, pasas, viza, patikrinimai ir mokesčiai. Taigi jis neturėjo jokių rūpesčių.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą