Vaistinis preparatas: PRESTERAM
Puslapis: 14


tikriausiai dar amlodipinas išplečia pagrindines vainikines arterijas ir vainikines arterioles, tiek normaliose, tiek išeminėse srityse. Dėl šio išplėtimo padidėja deguonies pristatymas į miokardą pacientams, kuriems yra vainikinių arterijų spazmas (Prinzmetal, arba variantinė, angina).

Pacientams, sergantiems hipertenzija, vaistinio preparato vartojimas vieną kartą per parą 24 valandų laikotarpiui užtikrina kliniškai reikšmingą kraujospūdžio sumažėjimą gulint aukštielninkam ir stovint. Dėl lėtos veikimo pradžios ūminė hipotenzija nėra būdinga vartojant amlodipiną.

Pacientams, sergantiems krūtinės angina, amlodipino vartojimas vieną kartą per parą padidina bendrąjį fizinio krūvio laiką, laikotarpį iki anginos priepuolio pradžios ir laiką iki ST segmento nusileidimo 1 mm, sumažina anginos priepuolių dažnį ir glicerolio trinitrato tablečių suvartojimą.

Amlodipinas nėra susijęs su kokiais nors nepageidaujamais metaboliniais reiškiniais ar plazmos lipidų pokyčiais ir tinka vartoti pacientams, sergantiems astma, diabetu ir podagra.

Siekiant palyginti su gydymu naujesniais vaistais, buvo atliktas atsitiktinės atrankos dvigubai koduotas sergamumo ir mirštamumo tyrimas, pavadintas „Antihipertenzinis ir lipidų kiekį mažinantis gydymas, kuriuo siekiama išvengti širdies priepuolio“ (ALLHAT). Tiriamiesiems buvo skirtas gydymas amlodipinu po 2,5–10 mg/d. (kalcio kanalų blokatoriumi) arba lizinopriliu po 10–40 mg/d. (AKF inhibitoriumi), kaip pirmo pasirinkimo vaistais, kartu vartojant tiazidinius diuretikus ir chlortalidoną po 12,5–25 mg/d. (esant lengvai ar vidutinio sunkumo hipertenzijai).

Iš viso buvo atrinkti 33 357 pacientai, sergantys hipertenzija ir esantys 55 metų amžiaus ar vyresni. Jie buvo stebėti vidutiniškai 4,9 metų. Pacientai turėjo mažiausiai po vieną papildomą rizikos veiksnį KŠL, įskaitant anksčiau buvusį miokardo infarktą ar insultą, įvykusį prieš >6 mėnesius iki patenkant į tyrimą, arba dokumentuotą kitą smegenų kraujotakos ligą (iš viso 51,5 %), II tipo cukrinį diabetą (36,1 %), DTL-C <35 mg/dl (11,6 %), kairiojo skilvelio hipertrofiją, diagnozuotą elektrokardiograma ar echokardiografija (20,9 %), cigarečių rūkymą (21,9 %).

Pagrindinis vertinimo kriterijus buvo mirtina KŠL ar nemirtinas miokardo infarktas. Vertinant pagrindinį kriterijų, nebuvo reikšmingo skirtumo tarp amlodipiną vartojusių pacientų ir vartojusiųjų chlortalidoną: RR 0,98 95 %PI (0,90–1,07) p = 0,65. Vertinant antrinius kriterijus, širdies nepakankamumo dažnis (kombinuotų širdies ir kraujagyslių sistemos vertinimo kriterijų derinio komponentas) tarp amlodipinu gydytų pacientų buvo reikšmingai didesnis nei tarp chlortalidonu gydytų pacientų (10,2 % ir 7,7 %, RR 1,38, 95 %PI [1,25–1,52] p <0,001). Tačiau nebuvo reikšmingo skirtumo vertinant amlodipinu gydytų pacientų ir chlortalidonu gydytų pacientų mirštamumą dėl visų priežasčių: RR 0,96 95 %PI [0,89–1,02] p = 0,20.

5.2 Farmakokinetinės savybės

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>