Vaistinis preparatas: Sanoral
Puslapis: 16


Trijų mėnesių trukmės olmesartano medoksomilio ir amlodipino derinio kartotinių dozių toksiškumo tyrimais žiurkėms, kurioms šio derinio buvo duodama su ėdalu, nustatė tokius pakitimus: sumažėjo raudonųjų kraujo ląstelių parametrai, nustatyti inkstų pokyčiai; šiuos pakitimus galėjo sukelti olmesartano medoksomilis. Žarnų (klubinės ir storosios žarnos spindžio išsiplėtimas, difuzinis gleivinės sustorėjimas), antinksčių pakitimus (žievės glomerulinio sluoksnio hipertrofija, pluoštelinio sluoksnio vakuolizacija), pieno liaukų latakų hipertrofiją galėjo sukelti amlodipinas. Šie pakitimai rodo, kad kurie nors jau anksčiau žinomi su atskirais preparatais susiję toksinio poveikio požymiai nesustiprėjo, kokių nors naujų taip pat nesukelta; toksinio poveikio sinergizmo taip pat nestebėta.

Olmesartano medoksomilis (Sanoral veiklioji medžiaga)

Toksinio kartotinių dozių tyrimais su žiurkėmis ir šunimis nustatytas olmesartano medoksomilio poveikis buvo panašus į kitų AT1 receptorių antagonistų ir AKF inhibitorių: kraujo plazmoje padidėjo šlapalo ir kreatinino kiekis, sumažėjo širdies svoris, sumažėjo kraujo rodikliai (eritrocitų, hemoglobino kiekis, hematokritas); nustatyti inkstų audinio pakitimai tiriant histologiniais metodais (pažeistas inkstų epitelis, sustorėjusi bazinė membrana, išsiplėtę inkstų kanalėliai). Šie nepageidaujami reiškiniai, kuriuos sukėlė olmesartano medoksomilio farmakologinis poveikis, buvo nustatyti ir atliekant ikiklinikinius kitų AT1 receptorių antagonistų ir AKF inhibitorių tyrimus; juos galima sumažinti skiriant kartu natrio chlorido per burną.

Abiejų rūšių gyvūnams buvo nustatytas padidėjęs kraujo plazmos renino aktyvumas ir inkstų jukstaglomerulinių ląstelių hipertrofija arba hiperplazija. Šie pakitimai, būdingi ir kitiems AKF inhibitoriams bei AT1 receptorių antagonistams, manoma, klinikinės reikšmės neturi.

Kaip ir kiti AT1 receptorių antagonistai, olmesartano medoksomilis in vitro ląstelių kultūrose padidino chromosomų lūžių dažnumą. Keliuose, atliktuose in vivo, tyrimuose olmesartano medoksomilis, skiriant jo per burną labai dideles dozes (iki 2000 mg/kg kūno svorio), svarbių pakitimų nesukėlė. Visapusiškų genotoksinio poveikio tyrimų rezultatai rodo, kad, vartojant klinikinėje praktikoje nustatytomis dozėmis, olmesartano genotoksinis poveikis mažai tikėtinas.

Olmesartano medoksomilis nepasižymi kancerogeniniu poveikiu; tai nustatyta dvejus metus atliekant tyrimus su žiurkėmis ir 6 mėnesius su transgeninėmis pelėmis.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>