Vaistinis preparatas: Doxorubicin Actavis
Puslapis: 11


Ūminis doksorubicino perdozavimas gali sukelti kaulų čiulpų funkcijos slopinimą (ypač leukopeniją ir trombocitopeniją), kuris paprastai pasireiškia 10 – 14 parą po perdozavimo, toksinį poveikį virškinimo traktui (ypač mukozitą) ir ūminį širdies sutrikimą, kuris gali pasireikšti 24 valandų laikotarpiu po perdozavimo. Perdozavimas gydomas į veną leidžiamais antibiotikais, granulocitų ir trombocitų transfuzijomis, be to, slopinami virškinimo trakto simptomai ir poveikis širdžiai.

Svarstytinas paciento guldymas į sterilią palatą ir gydymas hemopoezės augimo faktoriais.

Vienkartinės 250 mg ir 500 mg doksorubicino dozės buvo mirtinos.

Lėtinis perdozavimas, t. y. didesnės negu 550 mg/m2 kūno paviršiaus bendros dozės suvartojimas, didina kardiomiopatijos riziką ir gali lemti širdies nepakankamumą, kurį reikia gydyti įprastiniu būdu. Vėlyvasis širdies nepakankamumas gali pasireikšti net 6 mėnesių laikotarpiu po perdozavimo.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė ( antinavikiniai preparatai, antraciklinai ir jiems giminingi preparatai

ATC kodas (L01D B01.

Doksorubicinas yra antraciklinų grupės antibiotikas. Jo veikimo būdas iki galo neištirtas.

Postuluojama, kad antinavikinį doksorubicino poveikį lemia citotoksiniai jo veikimo būdai, ypač įsiterpimas į DNR, fermento topoizomerazės II slopinimas ir reaktyviųjų deguonies atmainų formavimas. Visa tai daro žalingą poveikį DNR sintezei: doksorubicino molekulės įsiterpimas į DNR sukelia RNR ir DNR polimerazių slopinimą ir atpažinimo bei eilės tvarkos specifiškumo trikdymą. Topoizomerazės  II slopinimas lemia DNR spiralės vienos arba dviejų grandinių trūkį. DNR perkerpama ir vykstant cheminei reakcijai su labai reaktyviomis deguonies atmainomis, pvz., hidroksilo radikalu OH•. Pasekmės yra mutagenezė ir chromosomų aberacija.

Atrodo, kad doksorubicino toksiškumo specifiškumas visų pirma yra susijęs su normalaus audinio proliferaciniu aktyvumu. Taigi svarbiausi normalūs audiniai, kuriuos doksorubicinas pažeidžia, yra kaulų čiulpai, virškinimo traktas ir lyties organai.

Svarbi gydymo doksorubicinu neveiksmingumo priežastis yra atsparumo pasireiškimas. Bandant įveikti ląstelių atsparumą doksorubicinui, svarstytas kalcio kanalų blokatorių, pvz., verapamilio, vartojimas, kadangi pirminis taikinys yra ląstelių membrana. Verapamilis slopina kalcio jonų judėjimą į ląstelę per ilgai veikiančius elektrinius kalcio srovės kanalus ir gali didinti doksorubicino patekimą į ląstelę, tačiau doksorubicino ir verapamilio vartojimas kartu yra susijęs su sunkiu kardiotoksiniu poveikiu.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Pasiskirstymas

Į veną suleistas doksorubicinas greitai pašalinamas iš kraujo ir plačiai pasiskirsto audiniuose, įskaitant plaučius, kepenis, širdį, blužnį, limfmazgius, kaulų čiulpus ir inkstus. Pasiskirstymo tūris yra maždaug 25 litrai. Prie kraujo plazmos baltymų prisijungia 60-70( doksorubicino.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>