Puslapis: 11

Kad ir kaip mano senelės, tetulės, tėvai stengėsi, kad ir kokioms medicinos garsenybėms rodė, kad ir kuo gydė niekas nepadėjo. Tačiau taip atsitiko, kad mano tėvą išsiuntė dirbti j Krymą. Kai tik mes į ten pervažiavome, aš iš karto pasveikau. Visus negalavimus tarsi ranka nuėmė. Aš netgi nesirgau nė viena vaikų liga. Ištisomis dienomis tik su keblytėmis bėgiojau lauke, maudžiausi jūroje, valgiau šviežius prinokusius vaisius, daržoves, riešutus ir jaučiausi tarsi susiliejusi su pačia gamta.



Staiga prasidėjo karas. Tėvas išėjo į frontą, o mus su mama evakavo iš Krymo į Uralą. Ten aš susigriebiau maliariją. Vaistų nebuvo. Šaltis, badas, evakuacija apsunkino ligos eigą. Kas antrą dieną mane krėsdavo drebulys, o kitą dieną būdavau kaip išgręžta, jėgas atgaudavau lėtai ir išvis vos išsikapanodavau iš nebūties. Tai truko beveik metus.

Kartą atsitiktinai išgirdau, kaip suaugusieji, aptarinėdami mano likimą, verkė, manydami, kad man nebėra kuo padėti ir kad aš turėsiu mirti. Mane, devynerių metų mergaitę, tai labai nustebino.

„Nejaugi suaugę, dideli, protingi žmonės nežino, kaip padėti vaikui?! pamaniau aš. Tai kodėl aš jais taip pasitikiu?! Kodėl aš pati nemėginu išsigelbėti?"

Aš pradėjau įtemptai galvoti ir pirmiausia savęs paklausiau: „Kaip šita bjaurybė atsiranda?"

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą