Puslapis: 12

Priepuolis kartodavosi kas antrą dieną. Jis prasidėdavo nuo to, kad šaltos kaip ledas pėdos susiliesdavo ir tą pačią akimirką pradėdavo krėsti toks drebulys, kad niekas negalėdavo jo sustabdyti, nors ir dėdavo karštas šildyklės prie mano kojų ar apklodavo antklodėmis ir paltais. Tik po 2-3 ar 4 valandų priepuolis baigdavosi, tuomet būdavau išpilta šalto prakaito, jausdavau siaubingą silpnumą ir tarsi prasmegdavau į kažkokią juodą nebūties bedugnę.

Viskas, nusprendžiau aš. Rytoj šito nebus!

Tą dieną, kai turėjo prasidėti priepuolis, aš suglaudžiau kelius, o pėdas kiek galėdama atskyriau vieną nuo kitos ir visą savo dėmesį sutelkiau į tai, kad jos jokiu būdu nesusiliestų. Taip išgulėjau visą dieną, o priepuolio nebuvo! Jo nebuvo ir kitą dieną. Jo daugiau niekuomet nebuvo! Vadinasi, laimėjau! Tai padėjo įtikėti, kad manyje yra jėgų, kurios veiksmingesnės už gydytojų ir suaugusiųjų žinias, nes gali įveikti ligą!

Todėl kai man, 34 metų moteriai, gimdoje nustatė 17 savaičių gemalo dydžio auglį, hemoglobinui esant 37, ir kai man pasiūlė operaciją, po kurios jau niekuomet nebūčiau galėjusi gimdyti ir apskritai būčiau turėjusi pamiršti, kad esu moteris, aš griežtai atsisakiau.

„Jeigu gamta mane sukūrė moterimi, ji ir turi kovoti dėl manęs", nusprendžiau aš. Bandysiu tapti nėščia su augliu! Arba auglys įveiks mane, arba aš jį!"

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą