Puslapis: 13

Mintis, aišku, buvo fantastinė. Jai įgyvendinti reikėjo surasti gydytoją, kuris sutiktų stebėti nėštumą, vaisiaus gyvybingumą, o prireikus padaryti Cezario pjūvį, kad vaisių išgelbėtų ir tasai būtų auginamas inkubatoriuje, kol taptų pilnaverčiu kūdikiu.

Ėmiausi ieškoti tokio gydytojo. Mano paieškos atvedė į Akušerijos ir ginekologijos institutą pas chirurgę Nataliją Selezniovą. Ji paaiškino, kad mano idėja rizikinga, nes auglys augs greičiau negu vaisius ir trukdys jam vystytis, tačiau jeigu aš tokia ryžtinga, galėčiau kreiptis į A. Višnevskį, kuris jau dvejus metus atlikinėja bandymus su žiurkėmis, triušiais ir karvėmis ir pasiekė gerų rezultatų: iš trijų operacijų, padarytų karvėms, turėjusioms gimdos auglį, dvi jų atsivedė sveikus veršelius.

Kokia buvo profesoriaus A. Višnevskio idėja?

Jis išpjaudavo auglį, tačiau, užuot susiuvęs sveikus audinio kraštus, kaip darydavo kiti, išpjauto auglio vietoje įstatydavo plokštelę, kuri atrodė kaip teflono tinklelis, tarnaujantis užgijimui „adymo pagrindu". Per šią plokštelę, praėjus keturiems mėnesiams, jau būdavo peraugę sveiki raumenų audiniai. Taigi organas atsistatydavo, o dirbtiniai tinklelio audiniai, atlikę savo funkciją, ištirpdavo ir drauge su irimo produktais pasišalindavo iš organizmo.

Tai buvo kvapą gniaužianti idėja, kuri šiuolaikinei medicinai galėjo atverti duris į organų regeneracijos (atnaujinimo) sritį, remiantis įgimtomis organizmo galiomis.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą