Puslapis: 14

„Aš svajoju šitaip operuoti kraujagysles, bet kurį organą, tačiau iš pradžių man reikia tokią operaciją atlikti kokiame nors gyvybei nepavojingame organe", kalbėjo A. Višnevskis.

„Operuokite mane! įtikinėjau aš jo pasekėjus profesorių T. Daurovą, medicinos mokslų kandidatę N. Grafskają. Aš moku stebėti vidinius procesus ir galėsiu jums papasakoti, ką žmogus jaučia tokios operacijos metu. Juk karvė jums nieko negali papasakoti!

Matyt, mano įrodinėjimai juos įtikino, ir mes tapome bendraminčiais.

1966 m. balandžio 23 d. Maskvoje pirmą kartą buvo atlikta tokia operacija žmogui, juo buvau aš. Operacija pranoko lūkesčius. Aš greitai pasveikau, netrukus tapau nėščia ir pagimdžiau mergaitę.

Praėjo 12 laimingų metų, ir staiga netikėtai beveik toje pačioje vietoje man vėl buvo nustatytas auglys.

„Kas čia darosi?! svarsčiau aš. Gydytojai pašalina padarinius, o priežastys lieka. Iš kur apskritai atsiranda augliai? Aš juk negimiau su jais?"

Profesoriaus A. Višnevskio nebebuvo gyvo. Man ėjo keturiasdešimt septinti metai. Apie antrą vaiką galvoti per vėlu. Aš vėl sutikau operuotis. Tačiau operacija vos nesibaigė tragiškai. Po operacijos negalėjau atsikelti. Mane išpūtė, rankose ir kojose atsirado tromboflebitas, visame kūne trūkinėjo kraujagyslės. Po keturių nesėkmingo gydymo mėnesių man pasiūlė invalidumą.

„Tik pamanyk, skauda kojas, man 20 metų skauda kojas, o aš gyvenu!" ramino mane gydytoja.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą