Vaistinis preparatas: CAMPTO
Puslapis: 17


Atlikta irinotekano farmakokinetikos 148 pacientų, sirgusių metastazavusiu gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu antrosios fazės tyrimų metu gydytų įvairiomis vaistinio preparato dozėmis pagal įvairias schemas, duomenų analizė. Farmakokinetikos rodmenys, nustatyti pagal trijų grupių modelį, buvo panašūs į pirmosios fazės tyrimų. Visi tyrimai parodė, kad irinotekano (CPT-11) ir SN-38 ekspozicija didėja proporcingai CPT-11 dozei. Šių abiejų medžiagų farmakokinetika nepriklauso nuo ankstesnių gydymo ciklų skaičiaus ir vaistinio preparato vartojimo schemos.

In vitro maždaug 65 % irinotekano ir maždaug 95 % SN-38 prisijungia prie plazmos baltymų.

14C žymėto irinotekano masės pusiausvyros ir metabolizmo tyrimais nustatyta, kad daugiau kaip 50 % į veną infuzuoto vaistinio preparato pašalinama nepakitusio: su išmatomis (daugiausia su tulžimi) - 33 %, su šlapimu – 22 %.

Bent 12 % dozės metabolizuojama dviem būdais:

hidrolizės (veikiant karboksilesterazei) į aktyvųjį metabolitą SN38. Daugiausia SN38 eliminuojama gliukuronizacijos būdu, po to šalinama su tulžimi ir per inkstus (mažiau kaip 0,5 % irinotekano dozės). SN38 gliukuronidas vėliau tikriausiai hidrolizuojamas žarnose;

nuo citochromo P450 3A fermentų priklausomos oksidacijos, kurios metu atsiveria išorinis piperidino žiedas, būdu: susidaro APC (aminopantanoinės rūgšties darinys) ir NPC (pirminis amino darinys) (žr. 4.5 skyrių).

Plazmoje daugiausia būna nepakitusio irinotekano, toliau mažėjimo tvarka – APC, SN38 gliukuronido ir SN38. Reikšmingą citotoksinį poveikį sukelia tik SN38.

Irinotekano klirensas iš pacientų, kurių bilirubino koncentracija kraujyje 1,53 kartus viršija viršutinę normos ribą, sulėtėja maždaug 40 % mažesnis. Tokių pacientų plazmoje 200 mg/m2 irinotekano dozės ekspozicija būna panaši į 350 mg/m2 dozės vėžiu sergančių pacientų, kurių kepenų funkcijos rodmenys normalūs, plazmoje.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Tyrimai in vitro (chromosomų aberacijos mėginys su kiniškojo žiurkėno kiaušidžių ląstelėmis) ir in vivo (mikrobranduolių mėginys su pelėmis) parodė mutageninį irinotekano ir SN-38 poveikį.

Visgi Ames mėginys šių medžiagų mutageninio poveikio neparodė.

13 savaičių vieną kartą per savaitę žiurkėms buvo skiriama didžiausia 150 mg/m2 irinotekano dozė (ši dozė yra mažesnė nei pusė rekomenduojamos žmogui). Per 91 savaitę po gydymo pabaigos su šiuo vaistiniu preparatu susijusių navikų nerasta.

Atlikti vienkartinės ir pakartotinių CAMPTO dozių toksiškumo tyrimai su pelėmis, žiurkėmis ir šunimis. Svarbiausias toksinis poveikis nustatytas hemopoezės ir limfinėje sistemose. Šunims nustatyta vėlyvojo viduriavimo, susijusio su žarnų gleivinės atrofija ir židinine nekroze, atvejų. Be to, šunims pasireiškė alopecija.

Šių reiškinių sunkumas priklausė nuo dozės, jie buvo laikini.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Sorbitolis

Pieno rūgštis

Natrio hidroksidas (kad pH būtų 3,5)

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>