Atmintis — tai atsinaujinantis ankstesnės patirties atspindys sąmonėje. Ji atkuria realią praeitį, tai, ką žmogus anksčiau suvokė.

Sergant psichinėmis ligomis, sutrinka įsiminimas ir atgaminimas.

Dažniausiai tokiems ligoniams nustatomas atminties susilpnėjimas — hipomnezija, kuri gali būti įvairaus laipsnio: nuo paprasto užsimiršimo iki visiško vienų ar kitų įspūdžių, įvykių iškritimo. Paprastai greičiau pradedama pamiršti naujus įspūdžius, o seni prisimenami ilgiau ir geriau. Palyginti retai pasitaiko hipermnezija, t. y. Dalinis atminties pagerėjimas. Ligoniai pradeda prisiminti nežymias buvusių įvykių detales, skaitytas knygas, kurių anksčiau neatsimindavo.

Amnezija — tai visiškas atminties praradimas. Ligonis gali pamiršti atskirus įvykius ar ištisus laikotarpius. Skiriama r e t r o g r a d i n ė amnezija, kai ligonis pamiršta, kas buvo iki ligos išsivystymo, ir a n t e r o g r a d i n ė amnezija, kai pamirštami įvykiai, buvę po ligos išsivystymo. Kartais ligoniai pamiršta tik įvykius, susijusius su stipriais pergyvenimais,— a f e k t o g e n i n ė amnezija.

Sergantiesiems psichinėmis ligomis atmintis gali pasidaryti apgaulinga. Toks sutrikimas vadinamas paramnezija . Ji skirstoma į pseudoreminiscencijas ir konfabuliacijas. Pirmosioms būdinga tai, kad įvykiai prisimenami tiksliai, tačiau priskiriami kitam gyvenimo laikotarpiui, negu jie buvo iš tikrųjų. Pavyzdžiui, buvusi mokytoja, gulėdama ligoninėje, teigia, kad rytą ji buvusi mokykloje ir mokiusi vaikus.

K o n f a b u l i a c i j o s — tai tokios atminties apgaulės, kurios pasireiškia melagingais, dažnai fantastiniais prisiminimais, kurių nebuvo ir negalėjo būti tikrovėje.

I. Pavlovas atminties susilpnėjimą aiškino galvos smegenų jaudrumo susilpnėjimu ir jaudinimo proceso paslankumo sumažėjimu. Laikinai atmintis sutrinka, kai galvos smegenų žievėje išplinta apsauginis slopinimas. Išnykus apsauginiam slopinimui, atsistato ir atmintis.





<<< Ankstesnis straipsnis    Kitas straipsnis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą