Vaistinis preparatas: Tacni
Puslapis: 16


Kito atsitiktinių imčių tyrimo metu 66 pacientai buvo gydomi takrolimuzu, 67 – ciklosporinu. Gydymas takrolimuzu buvo pradėtas nepertraukiama intravenine 0,025 mg/kg kūno svorio paros dozės infuzija, o geriamojo takrolimuzo dozė iš pradžių buvo 0,15 mg/kg kūno svorio per parą, vėliau ji buvo koreguojama taip, kad kraujyje mažiausia siektina takrolimuzo koncentracija būtų 10-20 ng/ml. Vienerius metus išgyveno 83% pacientų, gydytų takrolimuzu, ir 71% pacientų, gydytų ciklosporinu, dvejus metus – atitinkamai 76 % ir 66 %. Ūminio transplantanto atmetimo atvejų 100 pacientų parų skaičiumi buvo mažiau takrolimuzu gydytų grupėje (0,85 atvejo) negu ciklosporinu gydytų grupėje (1,09 atvejo). Obliteruojantis bronchiolitas pasireiškė 21,7 % takrolimuzo grupės pacientų, palyginti su 38% ciklosporino grupės pacientų (p=0,025). Gydymą ciklosporinu keisti į gydymą takrolimuzu reikėjo reikšmingai dažniau (n=13) negu gydymą takrolimuzu keisti į gydymą ciklosporinu (n=2) (p=0,02) (Keenan et al., Ann Thoracic Surg 1995;60:580).

Kito dvejuose centruose atlikto tyrimo metu 26 atsitiktinių imčių būdu atrinkti pacientai buvo gydomi takrolimuzu ir 24 ciklosporinu. Gydymas takrolimuzu buvo pradėtas nepertraukiama intravenine 0,05 mg/kg kūno svorio paros dozės infuzija, o geriamojo takrolimuzo dozė iš pradžių buvo 0,1-0,3 mg/kg kūno svorio per parą, vėliau ji buvo koreguojama taip, kad mažiausia siektina takrolimuzo koncentracija kraujyje būtų 12-15 ng/ml. Takrolimuzu gydytų pacientų vienerių metų išgyvenamumas buvo 73,1%, gydytų ciklosporinu – 79,2%. Po plaučių persodinimo ūminio atmetimo dažnis takrolimuzu gydytiems pacientams buvo mažesnis po 6 mėnesių (57,7%, palyginti su 45,8%) ir po vienerių metų (50% palyginti su 33,3%).

Trimis tyrimais nustatytas panašus išgyvenamumo dažnis. Visų trijų tyrimų metu ūminis transplantato atmetimas skaičiumi buvo mažesnis takrolimuzo grupėje ir vieno tyrimo metu takrolimuzu gydomiems pacientams reikšmingai rečiau pasireiškė obliteruojančio bronchiolito sindromas.

Kasos transplantacija

Daugiacentriame tyrime stebėti 205 pacientai po kasos ir inkstų kartu persodinimo, kurie atsitiktinių imčių būdu buvo suskirstyti į grupes gydyti takrolimuzu (103 pacientai) arba ciklosporinu (102 pacientai). Pradinė protokolu nustatyta geriamojo takrolimuzo dozė buvo 0,2 mg/kg kūno svorio per parą, kuri vėliau buvo koreguojama taip, kad penktą parą mažiausia siektina takrolimuzo koncentraciją kraujyje būtų 8-15 ng/ml, po 6 mėnesių – 5-10 ng/ml. Takrolimuzu gydytų pacientų po kasos persodinimo vienerius metus išgyveno reikšmingai daugiau negu vartojusių ciklosporino: atitinkamai 91,3% ir 74,5% (p<0,0005), o po inkstų persodinimo išgyvenamumas buvo panašus abiejose grupėse. Iš viso 34 pacientams gydymą ciklosporinu reikėjo keisti takrolimuzu, tuo tarpu gydymą takrolimuzu kitu vaistiniu preparatu reikėjo keisti tik 6 pacientams.

Žarnų transplantacija

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>