Vaistinis preparatas: BUPIVACAINE-GRINDEKS
Puslapis: 4


Epiduralinė nejautra gali sukelti hipotenziją ir bradikardiją. Šią riziką galima sumažinti, prieš nejautros pradžią sušvirkštus kraujagysles sutraukiančio preparato. Pasireiškusią hipotenziją reikia nedelsiant gydyti, pvz., į veną švirkščiant 5–10 mg efedrino, kurio dozę prireikus galima kartoti. Vaikams efedrino reikia skirti jų amžių ir kūno svorį atitinkančiomis dozėmis.

Centrinių nervų blokada (spinalinė ir epiduralinė nejautra) gali slopinti širdies ir kraujagyslių sistemą, ypač kai pacientui yra hipovolemija. Pacientams, kuriems yra širdies nepakankamumas, epiduralinę nejautrą reikia atlikti atsargiai.

Kai kurios lokalios nejautros procedūros, pvz., galvos ir kaklo srityse, gali būti susijusios su dažniau pasireiškiančiais šalutiniais poveikiais, nepriklausomai nuo vartojamo anestetiko. Netyčinis preparato, net nedidelės jo dozės, švirkštimas į arteriją gali sukelti sunkių galvos smegenų veiklos sutrikimų.

Preparato švirkščiant į retrobulbarinį tarpą, labai retai jo gali patekti į kaukolės ertmę po voratinkliniu dangalu ir dėl to gali pasireikšti laikinas aklumas, kolapsas, apnėja, traukulių ir kitų simptomų. Šiuos simptomus reikia nedelsiant atpažinti ir gydyti.

Lokalaus poveikio anestetiko švirkščiant į retrobulbarinį arba į peribulbarinį tarpus, yra nedidelė rizika pasireikšti negrįžtamam akies obuolio raumenų veiklos sutrikimui. Pirminė šio sutrikimo priežastis yra trauma ir (arba) lokalus toksinis poveikis raumenims ir (arba) nervams. Šio sutrikimo sunkumas priklauso nuo audinių sužalojimo laipsnio, vaisto koncentracijos ir lokalaus poveikio anestetiko ekspozicijos audiniuose trukmės. Dėl šios priežasties, kaip ir visų kitų lokalaus poveikio anestetikų vartojimo atvejais, reikia skirti mažiausią veiksmingą bupivakaino koncentraciją ir dozę. Vazokonstriktoriai ir kitos kartu vartojamos medžiagos gali stiprinti anestetiko poveikį audiniams, todėl jų reikia vartoti tik būtinais atvejais.

Kai kuriais atvejais gimdos kaklelio nejautra gali sukelti bradikardiją ar tachikardiją, todėl reikia stebėti vaisiaus širdies susitraukimų dažnį.

Bupivakaino į sąnarinį tarpą reikia skirti ypatingai atsargiai tais atvejais, kai po chirurginių manipuliacijų yra didelis intrasąnarinis sužalojimas arba didelis poveikio paviršiaus plotas, kadangi tuomet gali padidėti preparato absorbcija ir susidaryti didesnė koncentracija plazmoje.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Bupivakaino reikia atsargiai vartoti pacientams, kurie vartoja kitų lokalaus poveikio anestetikų arba į amidų grupės lokalaus poveikio anestetikus struktūriškai panašių preparatų, pvz., tam tikrų antiaritminių preparatų (lidokaino ir meksiletino), kadangi jų sukeliamas sisteminis toksinis poveikis gali sumuotis. Specifinių bupivakaino ir III klasės antiaritminių vaistų (pvz., amjodarono) sąveikos tyrimų neatlikta, tačiau jų kartu reikėtų vartoti atsargiai (taip pat žr. 4.4 skyrių).

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>