Vaistinis preparatas: Gabapentin Actavis
Puslapis: 8


Gabapentino sandara panaši į nervinio impulso pernešėjo gama aminosviesto rūgšties (GASR), bet jo veikimo būdas skiriasi nuo kitų aktyvių medžiagų, kurios sąveikauja su GASR receptoriais, įskaitant valproatą, barbitūratus, benzodiazepinus, GASR transaminazių inhibitorius, GASR reabsorbcijos inhibitorius, GASR agonistus ir GASR provaistus. Tyrimų in vitro, kurių metu buvo naudojamas radioaktyviai žymėtas gabapentinas, metu žiurkių smegenyse nustatytos neįprastos baltymų jungimosi vietos, įskaitant naująją žievę ir skliauto ragą. Tai gali būti susiję su traukulius slopinančiu ir skausmą malšinančiu gabapentino ir jo darinių veikimu. Nustatyta, kad gabapentino jungimosi vietos yra nuo potencialų skirtumo priklausomų kalcio kanalų alfa 2 delta subvienetai.

Esant tinkamai gydomajai gabapentino koncentracijai, gabapentinas neprisijungia prie kitų įprastų vaistinių preparatų arba nervinio impulso pernešėjų receptorių smegenyse, įskaitant GASRA, GASRB, benzodiazepinų, gliutamato, glicino ar N-metil-d- aspartato receptorius.

Gabapentinas nesąveikauja su natrio kanalais in vitro ir tuo skiriasi nuo fenitoino ir karbamazepino. Kai kuriuose mėginių sistemose in vitro gabapentinas iš dalies mažino reakciją į gliutamato agonistą N-metil-D-aspartatą (NMDA), bet tik esant didesnei kaip 100 µM koncentracijai, o jos in vivo pasiekti negalima. Gabapentinas šiek tiek sumažina monoamino nervinio impulso pernešėjų išsiskyrimą in vitro. Gabapentino skiriant žiurkėms, kai kuriose jų smegenų srityse sustiprėjo GASR apykaita (panašiai kaip vartojant natrio valproatą, bet kitose smegenų vietose). Tokio skirtingo gabapentino poveikio reikšmė traukulių slopinimui iki šiol neaiški. Gyvūnų organizme ir genetiniuose priepuolių modeliuose gabapentinas greitai patenka į smegenis ir neleidžia pasireikšti priepuoliams, kuriuos sukelia stipriausias elektros šokas, cheminės traukulius sužadinančios medžiagos, įskaitant GASR sintezės inhibitorius.

Klinikinių tyrimų metu taikant papildomą dalinių priepuolių gydymą gabapentinu 3–12 metų vaikams, gabapentino grupėje buvo nustatytas kiekybinis, tačiau statistiškai nereikšmingas priepuolių sumažėjimas 50 %, palyginti su placebu. Vėlesni papildomi atsako į gydymą gabapentinu dažnio pagal amžių tyrimai statistiškai reikšmingos amžiaus įtakos nei nepertraukiamam, nei dichotominiam kintamajam, neparodė (3–5 metų ir 6–12 metų amžiaus grupėse). Šių vėliau atliktų papildomų tyrimų duomenys pateikti toliau esančioje lentelėje:

Atsakas (( 50 % pagerėjimas) pagal gydymą bei MKGP * amžių

*

*Amžiaus kategorija

*Placebas

*Gabapentinas

*p-reikšmė

*

*< 6 metų

*4 iš 21 (19,0 %)

*4 iš 17 (23,5 %)

*0,7362

*

*6–12 metų

*17 iš 99 (17,2 %)

*20 iš 96 (20,8 %)

*0,5144

*

*

* Modifikuota ketinamų gydyti pacientų populiacija apibūdinama skaičiumi visų tyrime dalyvavusių pacientų, kurie 28 paras per pradinę ir dvigubai koduotu būdu atliktą tyrimų fazes dienoraštyje turėjo registruoti priepuolių dažnį.

5.2 Farmakokinetinės savybės

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>