Vaistinis preparatas: Vancomycin Actavis
Puslapis: 4


Inkstų nepakankamumu sergančius pacientus vankomicinu reikia gydyti atsargiai, kadangi ilgai išsilaikant didelei koncentracijai kraujyje, toksinio poveikio pasireiškimo galimybė yra daug didesnė. Dozę reikia mažinti priklausomai nuo inkstų sutrikimo sunkumo. Didelė koncentracija kraujyje ir ilgalaikis gydymas žymiai padidina toksinio poveikio riziką. Reikia reguliariai matuoti vankomicino kiekį kraujyje ir tirti inkstų funkciją.

Ototoksinis poveikis, kuris gali būti laikinas arba nepraeinantis (žr. 4.8 skyrių), buvo stebėtas pacientams, kurie buvo prikurtę anksčiau, kurie buvo gydomi didele į veną vartojama doze arba kurie kartu vartojo kitokių toksinį poveikį klausai darančių veikliųjų medžiagų, pvz., aminoglikozidų. Prieš apkurtimą gali atsirasti spengimas ausyse. Gydymo kitais antibiotikais patirtis rodo, kad apkurtimas gali progresuoti nepaisant gydymo nutraukimo. Kad sumažėtų ototoksinio poveikio rizika, rekomenduojama periodiškai matuoti vankomicino kiekį kraujyje ir tirti klausos funkciją.

Pacientus, kurie anksčiau buvo prikurtę, vankomicinu gydyti reikia vengti. Jeigu tokie pacientai gydomi, reikia reguliuoti dozę, periodiškai matuojant vaistinio preparato kiekį kraujyje. Senyviems žmonėms klausos pažaida labiau tikėtina.

Vaikai

Prieš laiką gimusiems naujagimiams ir mažiems kūdikiams tiktų patvirtinti reikiamą vankomicino koncentraciją kraujo serume. Vaikams vankomicino derinimas su anestetikais buvo susijęs su eritema ir paraudimu, panašiu į sukeliamą histamino (žr. 4.5 skyrių).

Senyvi žmonės

Natūralus glomerulų filtracijos mažėjimas dėl amžiaus gali lemti vankomicino koncentracijos padidėjimą kraujo serume, jeigu dozė nekoreguojama (žr. 4.2 skyrių).

Atsargumo priemonės

Vankomicinas stipriai dirgina audinius, sušvirkštas į raumenis sukelia injekcijos vietos nekrozę.

Daugeliui pacientų vankomicinas gali sukelti skausmą ir tromboflebitą, kurie retkarčiais gali būti sunkūs. Tromboflebito dažnį ir sunkumą galima iki minimumo sumažinti praskiestą vaistinį preparatą infuzuojant lėtai (žr. 6.6 skyrių) ir reguliariai keičiant infuzijos vietą.

Derinant su anestetikais, padidėja nuo infuzijos priklausomų reakcijų (hipotenzijos, paraudimo su karščio pojūčiu, eritemos, dilgėlinės ir niežulio) dažnis. Jį galima sumažinti vankomiciną infuzuojant per 60 min. prieš anestetikų vartojimą.

Dozę reikia nustatyti atsižvelgiant į koncentraciją kraujo serume. Reikia reguliariai matuoti vaistinio preparato kiekį kraujyje ir tirti inkstų funkciją.

Paprastai koncentraciją kraujyje patariama matuoti 2 – 3 kartus per savaitę.

Ilgesnio gydymo metu būtina reguliariai matuoti vankomicino kiekį kraujyje, ypač pacientams, kurių inkstų funkcija arba klausa sutrikusi arba kurie kartu vartoja nefrotoksinį ar ototoksinį poveikį sukeliančių vaistinių preparatų.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>