Vaistinis preparatas: TEVETEN PLUS
Puslapis: 11


Ligoniams, kuriems yra vidutinio sunkumo inkstų veiklos sutrikimas (kreatinino klirensas yra 30–59 ml/min.), organizme eprosartano AUC ir Cmax būna maždaug 30 %, kuriems yra sunkus inkstų veiklos sutrikimas (kreatinino klirensas yra 5–29 ml/min.), – maždaug 50 % didesni negu sveikų žmonių. Vyrų ir moterų organizme eprosartano farmakokinetika nesiskiria.

Nustatyta, kad eprosartanas in vitro žmogaus citochromo P450 sistemos fermentų CYP1A, 2A6, 2C9/8, 2C19, 2D6, 2E ir 3A aktyvumo neslopina.

Hidrochlorotiazidas

Išgerto hidrochlorotiazido absorbcija vyksta gana greitai. Jei vaistas išgeriamas nevalgius, jo pusinės eliminacijos iš plazmos laikas yra 5–15 val. Hidrochlorotiazidas nemetabolizuojamas, jis greitai pasišalina pro inkstus. Per 24 val. iš organizmo nepakitusio hidrochlorotiazido išsiskiria ne mažiau kaip 61 % išgertos dozės. Hidrochlorotiazidas prasiskverbia per placentą, išsiskiria su motinos pienu, tačiau per kraujo ir smegenų barjerą jis neprasiskverbia.

TEVETEN PLUS 600 mg/12,5 mg

Kartu vartojami eprosartanas ir hidrochlorotiazidas vienas kito farmakokinetikai reikšmingos įtakos nedaro. Biologinio eprosartano ir hidrochlorotiazido prieinamumo maistas nekeičia, tačiau absorbciją lėtina. Išgėrus vaisto, didžiausia eprosartano koncentracija plazmoje būna po 4 val., hidrochlorotiazido – po 3 val.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Išgerto eprosartano ir hidrochlorotiazido toksiškumas buvo tiriamas iki 3 mėnesių trukusių tyrimų su žiurkėmis ir šunimis metu. Duomenų, rodančių, kad terapine šio preparato doze negalima gydyti žmogų, negauta.

Toksinio poveikio organas „taikinys“ buvo inkstai. Eprosartanas ir hidrochlorotiazidas, vartojami kartu, sukėlė funkcinius inkstų pokyčius (padidėjo šlapalo ir kreatinino koncentracija serume). Be to, pelėms ir šunims didesnės preparato dozės sukėlė inkstų kanalėlių degeneraciją ir regeneraciją. Manoma, kad toks poveikis tikriausiai atsirado dėl inkstų hemodinamikos pokyčio (dėl hipotenzijos sumažėjo inkstų perfuzija, o tai sąlygojo kanalėlių hipoksiją ir kanalėlių ląstelių degeneraciją).

Be to, eprosartanas ir hidrochlorotiazidas, vartojami kartu, sukėlė jukstaglomerulinių ląstelių hiperplaziją, sumažino eritrocitų parametrus ir širdies masę. Minėti reiškiniai atsirado dėl didelių eprosartano dozių farmakologinio poveikio, kuris būdingas ir AKF inhibitoriams. Ar šie duomenys reikšmingi terapine kompleksinio eprosartano ir hidrochlorotiazido preparato doze gydant žmogų, nežinoma.

In vitro ir in vivo tyrimų duomenimis, tiek vartojant eprosartano ir hidrochlorotiazido atskirai, tiek kartu, reikšmingo toksinio poveikio genams nepastebėtas.

Ar eprosartanas ir hidrochlorotiazidas, vartojami kartu, sukelia kancerogeninį poveikį, nežinoma, nes tyrimų neatlikta. 2 metų tyrimo, kurio metu žiurkės kasdien vartojo po 600 mg/kg kūno svorio, pelės – po 2000 mg/kg kūno svorio dozę, duomenimis, vaistas kancerogeninio poveikio nesukėlė.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>