Vaistinis preparatas: VANCOMYCIN-TEVA
Puslapis: 7


Nuoroda. Klinikinių laboratorinių standartų nacionalinis komitetas, M7 – A3 dokumentas, 2 lentelė, 13 tomas, Nr. 25, 1993 m. gruodžio mėn. (National Committee for Clinical laboratory Standard NCCLS, Doc. M7-A3, Tab.2, Vol. 13, No.25, Dec. 1993).

Streptococcus pneumoniae

Jei MIC yra 4 mg/l arba mažesnė, ligos sukėlėjai vaistui yra jautrūs.

Labai jautrūs vankomicino poveikiui mikrorganizmai

Gramteigiami aeronai

Stafilokokai, įskaitant Staphyloccoccus aureus ir Staphyloccoccus epidermidis (taip pat ir heterogenines meticilinui atsparias padermes(.

Streptokokai, įskaitant Streptococcus pyogenes, Streptococcus agalactiae, Enterococcus faecalis, Enterococcus faecium (ankstesnis jo pavadinimas yra Streptococcus faecalis(, Streptococcus bovis (Viridans grupės), Streptococcus pneumoniae, įsakaitant penicilinui atsparius štamus(.

Gramteigiami anaerobai

Clostridium difficile, įskaitant psudomembraninį kolitą sukeliančias toksikogenines padermes(.

Difteroidai.

Kiti in vitro vankomicinui jautrūs mikroorganizmai

Listeria monocytogenes, Lactobacillus padermės, Actinomyces padermės, Clostridium ir Bacillus padermės.

Gramneigiamų bacilų, mikobakterijų ir grybelių vankomicinas neveikia.

Mikroorganizmų atsparumo atsiradimo mechanizmas

Atsparumas vankomicinui gali pasireikšti trimis būdais: antibiotiko veikimo vietos pokyčiu, jo ir/ar transporto (šalinimo) modifikavimu. Atsparumas gali būti perduodamas per chromosomas ar plazmides, gali būti indukuojamas ar egzistuoti visą laiką.

Tarp vankomicino ir kitokių antibiotikų kryžminio atsparumo nepastebėta, tačiau dalinis kryžminis atsparumas su glikopeptidų grupės antibiotiku teikoplaninu galimas, pvz., enterokokuose.

Vankomicino antimikrobinio poveikio spektras yra ribotas. Dauguma gramteigiamų patogeninių aerobų ir anaerobų, išskyrus Bacteroides, yra jautrūs šio antibiotiko poveikiui. Antrinis atsparumas gydymo metu atsiranda retai.

Kai kuriose šalyse yra stebimas mikroorganizmų, visų pirma Enterococcus faecium, atsparumo antibiotikui didėjimas.

Farmakokinetinės savybės

Absorbcija

Infuzavus 1 g vankomicino į veną, po 2 valandų didžiausia koncentracija kraujo plazmoje būna maždaug 23 mg/l, po 11 valandų ( 8 mg/l.

Pasiskirstymas

Maždaug 55 % vankomicino dozės jungiasi prie kraujo serumo baltymų.

Vankomicino suleidus į veną, slopinamoji koncentracija atsiranda pleuros, perikardo, pilvaplėvės ertmių bei sinovijos skysčiuose, šlapime, pilvaplėvės dializės skystyje ir priediniame prieširdžių audinyje.

Patekimas į smegenų skystį. Paprastai vankomicinas per smegenų dangalus į nugaros smegenų skystį lengvai nepatenka, tačiau tuo atveju, jeigu yra dangalų uždegimas, jis patenka.

Metabolizmas

Vaisto metabolizmas neištirtas.

Eliminacija

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>