Vaistinis preparatas: Žmogaus normalusis imunoglobulinas NKC
Puslapis: 4


Pacientams, gydytiems intraveniniu imunoglobulinu, pasitaikė ūminio inkstų nepakankamumo atvejų. Daugeliu atvejų buvo nustatyti šie rizikos faktoriai: anksčiau buvęs inkstų nepakankamumas, cukrinis diabetas, hipovolemija, viršsvoris, kartu vartojami nefrotoksiniai vaistai, amžius virš 65 metų.

Sutrikus inkstų veiklai, reikia spręsti dėl imunoglobulino infuzijos nutraukimo.

Pranešimai apie inkstų funkcijos sutrikimą ir ūminį inkstų nepakankamumą susiję su daugeliu licencijuotų intraveninių imunoglobulinų vartojimu; pranešimų dalis, susijusi su produktais, kurių sudėtyje buvo stabilizuojančios medžiagos sacharozės, buvo neproporcinga. Pacientams, kuriems nustatyta padidėjusi rizika, gydyti reikėtų vartoti intraveninius imunoglobulinus, kuriuose sacharozės nėra.

Pacientams, kuriems gresia ūminis inkstų nepakankamumas arba tromboembolinės komplikacijos, intraveninį imunoglobuliną reikia infuzuoti mažiausiu greičiu ir doze.

Visiems pacientams, kuriems švirkščiama intraveninio imunoglobulino, reikia:

prieš imunoglobulino infuziją duoti tinkamą kiekį skysčių,

tikrinti šlapimo išsiskyrimą,

tikrinti kreatinino kiekį kraujo serume,

vengti kartu vartoti kilpinių diuretikų.

Atsiradus nepageidaujamų reakcijų požymiams, reikia sumažinti infuzijos greitį arba ją visiškai nutraukti.

Atsižvelgiant į požymių pobūdį ir sunkumą reikia skirti tinkamą gydymą.

Ištikus šokui reikia pradėti standartinį šoko gydymą.

Siekiant išvengti infekcijų, kurios gali kilti vartojant vaistinius preparatus, paruoštus iš žmogaus kraujo ar kraujo plazmos, imamasi standartinių apsaugos priemonių: parenkami tinkami donorai, kiekviena individuali kraujo ir plazmos donacija yra tikrinama ieškant specifinių infekcijos žymenų, gamybos procese taikomi efektyvūs keleto pakopų virusų neutralizavimo ir šalinimo metodai. Nepaisant visų taikomų priemonių, visais atvejais, kai vartojami preparatai, pagaminti iš žmogaus kraujo arba plazmos, negalima visiškai atmesti infekcijų sukėlėjų perdavimo galimybės. Tai taikytina ir iki šiol nežinomiems arba naujai atsiradusiems virusams bei kitiems infekcijų sukėlėjams.

Taikomos priemonės laikomos veiksmingomis apsisaugant nuo apvalkalą turinčių virusų, tokių kaip ŽIV, HBV ir HCV. Priemonės gali būti riboto veiksmingumo siekiant apsisaugoti nuo apvalkalo neturinčių HAV ir parvoviruso B19.

Klinikinis patyrimas stebint ligonius rodo, kad hepatito A virusas ar parvovirusas B19 neperduodami su imunoglobulinais; taip pat manoma, kad preparate esantys antikūnai nuo šių virusų apsaugo.

Griežtai rekomenduojama, kad infuzuojant pacientui Žmogaus normalusis imunoglobulinas NKC, kiekvieną kartą būtų užrašoma paciento pavardė ir, preparato serijos numeris, kad būtų įmanoma nustatyti ryšį tarp paciento ir preparato serijos.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Gyvos susilpnintos priešvirusinės vakcinos

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>