Vaistinis preparatas: Tevanate
Puslapis: 3


Prieš pradedant gydymą alendrono rūgštimi, būtina koreguoti hipokalcemiją (žr. 4.3 skyrių). Taip pat reikia efektyviai gydyti ir kitokius medžiagų apykaitos sutrikimus, pvz., vitamino D trūkumą ir hipoparatiroidizmą. Pacientams, kuriems yra šių sutrikimų, gydymo alendrono rūgštimi metu reikia dažnai matuoti kalcio koncentraciją serume bei stebėti, ar jiems neatsirado hipokalcemijos simptomų. Kadangi alendrono rūgštis didina mineralinių medžiagų kiekį kauluose, serume gali sumažėti kalcio ir fosfatų koncentracija. Šie pakitimai paprastai būna nedideli ir besimptomiai. Vis dėlto, retai pastebėta simptominės hipokalcemijos atvejų, kurie retkarčiais būdavo sunkūs ir dažnai pasireikšdavo pacientams, kuriems būdavo šį predisponuojančių faktorių, pvz., hipoparatiroidizmas, vitamino D stoka ir kalcio absorbcijos sutrikimas. Ligoniams, gydomiems gliukokortikoidais, ypač svarbu vartoti pakankamą kalcio ir vitamino D kiekį.

Buvo pranešta apie ilgą laiką alendrono rūgštimi gydomų pacientų šlaunikaulio proksimalinės dalies lūžius dėl įtempimo, dar vadinamus lūžius dėl nepakankamumo (daugeliu atvejų iki įvykio praeina nuo 18 mėnesių iki 10 metų). Lūžiai būna po mažų traumų arba be traumų, kai kurie ligoniai šlaunų skausmą, neretai susijusį su simptomais, pasireiškiančiais prieš galimą lūžį dėl įtempimo, kentė keletą savaičių ar net mėnesių, prieš patirdami šlaunikaulio lūžį. Lūžiai dažnai būna dvipusiai, todėl bisfosfonatu gydomiems ligoniams, patyrusiems šlaunikaulio proksimalinės dalies lūžį, turi būti ištirtas ir kitas šlaunikaulis. Be to, pastebėta, kad tokie lūžiai prastai gyja. Rekomenduojama nutraukti tokių ligonių gydymą bisfosfonatu ir juos ištirti remiantis individualios naudos ir rizikos įvertinimu.

Vėžiu sergantiems pacientams, kuriems taikomas gydymas, apimantis pradžioje į veną skiriamus bisfosfonatus, pastebėta žandikaulio nekrozės, paprastai susijusios su danties šalinimu ir (arba) lokalia infekcija, įskaitant osteomielitą, atvejų. Daugelis šių pacientų kartu vartojo chemoterapinių vaistų ir kortikosteroidų. Žandikaulio nekrozės atvejų buvo pastebėta ir osteoporoze sergantiems pacientams, vartojusiems geriamųjų bisfosfonatų.

Prieš gydymą bisfosfonatais pacientams, kuriems yra su žandikaulio nekroze susijusių rizikos faktorių (pvz., vėžys, chemoterapija, radioterapija, gydymas kortikosteroidais, nepakankama burnos higiena), būtina apsvarstyti galimybę patikrinti dantų būklę ir atlikti jų profilaktinį gydymą.

Gydymo metu šiems pacientams, jei įmanoma, reikia vengti invazinių dantų gydymo procedūrų. Jeigu bisfosfonatais gydomam pacientui išsivystė žandikaulio nekrozė, chirurginė dantų operacija būklę gali pasunkinti. Nežinoma, ar pacientams, kuriems būtina atlikti dantų procedūras, bisfosfonatų vartojimo nutraukimas sumažina žandikaulio nekrozės riziką.

Klinikinius sprendimus gydytojas turi priimti, vadovaudamasis gydymo planu, pagrįstu naudos ir rizikos santykio kiekvienam pacientui įvertinimu.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>