Puslapis: 2

Šlapimą gėrė anglai ir prancūzai, graikai ir gruzinai, rusų ir žydų žiniuoniai. Gėrė jį Indijos jogai ir Tibeto lamos. Pastarieji šlapimo dėka galėdavo pereiti kaitrias dykumas, nepasiėmę į kelionę vandens. Jie gyvendavo aukštai kalnuose neapsakomai atšiauriomis sąlygomis, tačiau išsaugodavo sveikatą ir jėgas iki žilos senatvės, gerdami šlapimą kaip viską gydantį gyvąjį vandenį. Senovės Graikijos išminčiai šlapimu plaudavo žaizdas. Jį savo traktatuose minėjo Avicena, senovės graikų žiniuoniai žmonių ir gyvulių šlapimu gydė daugelį ligų, rusų žiniuoniai jo pildavo į namuose ruošiamus vaistus. Tuo metu žmogus buvo taip arti Motinos Gamtos, kad gerai suprato jos kalbą. Šlapimo vartojimas minimas daugelyje šventų knygų. Galbūt apie tai užšifruota mintis ir toje Biblijos vietoje, kur, kalbant apie žydų kelionę į Pažadėtąją Žemę, sakoma: „Tik tas pereis per dykumą, kas nepraras gėrimo iš savo paties indo".

Tačiau pamažu laikai keitėsi, žmogus pasuko nauju, ankstesnėms epochoms nežinomu intelektualinės pažangos keliu. Naujame techniniame savo kelio etape žmogus geležiniais saitais savanoriškai prisirišo prie išorinio gyvenimo, pamiršęs vidinį, ir jau negirdėjo nei prigimties, nei širdies balso.

Žiniuonių gydymo metodus pakeitė „šiuolaikiniai". Mūsų prosenių vaistai buvo išmintingai parinkti, veikdavo vidinius prigimties reiškinius, gydė ne nosį ar koją, o šalino vidinę priežastį, sukėlusią nosies ar kojos ligą. „Pažangai" pavyko stipriai prispausti „šundaktarystę" ir pririšti žmogų prie gydytojų, cheminių vaistų, technikos pažangos.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą