Puslapis: 4

Knygos „Gyvasis vanduo" autorius Dž. Armstrongas rašo: „Kodėl manoma, kad vėžys neišgydomas? Daug tiksliau būtų sakyti, kad daugelis ligonių, sirgusių vėžiu, neišsigydė. Betgi ir sergantys gripu ne visi išsigydo. Mano pirmajai pacientei medicinos seselei, kai aš ją pamačiau, vėžio augliai jau keletą mėnesių buvo abiejose jos krūtyse su metastazėmis. Aš ją išgydžiau ir paskui sėkmingai gydžiau vėžį įvairiose jo stadijose. Jeigu žmonės, pastebėję savo kūne įtartinus sukietėjimus, tuojau pat griebtųsi natūraliu gydymosi metodų, jie nesunkiai pasveiktų.

Apie gydymą šlapimu rašė ir anglų mokslininkas Mitčelas. Popubarina jį savo knygose G. Maiachovas ir G. Minedžianas, V. Lobodinas.

Gydė šlapimu ir rusų žiniuoniai. Jie taikydavo savo metodiką šlapimo gėrimą kartu su vaistažolių nuovirais.

Septintajame šio amžiaus dešimtmetyje apie šlapimo gydomąsias savybes buvo pradėta kalbėti Amerikoje. Apsukrūs amerikiečiai pastebėjo, kad apsimoka gydytis ne leidžiant pinigų gydymui, o kita vertus, galima gydytis, neleidžiant pinigų vaistams, Rusų politiniai vadovai iš karto sureagavo: mes tai tiriame! Ir dalies tai buvo tiesa. Kurį laiką Rusijoje gyvavo anuomet unikalus pasaulinėje praktikoje mokslo tiriamasis institutas, kuriame šlapimo tyrimui vadovavo daktaras A. Zamkovas. Jo paruošti preparatai buvo aukščiausios klasės. Pats Zamkovas turėjo autorinių darbų apie tai, kaip panaudoti nėščios moters šlapimą, įšvirkščiant jį po oda.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą