Puslapis: 3

„Taip buvo jau vaikystėje,—toliau skundėsi ji.—Visada, kai, pavyzdžiui, klasėje kas nors atsitikdavo, aš raudonuodavau dėl kitų. Mokytojai tai greitai pastebėjo ir vėliau nekreipdavo į mano paraudimą dėmesio. Tada man palengvėjo. Bet dabar, kai dirbu mokykloje, tai darosi tiesiog nepakenčiama. Kuo labiau stengiuosi paraudimo atsikratyti, tuo būna blogiau. Jau rytą mane sukausto baimė: kas bus per pamokas, ypač per biologiją, fiziką, nors kaip tik šie dalykai man patys artimiausi ir juos dėstyti man geriausiai sekasi. Aš pati savęs nesuprantu."

Prieš pradėdama autogeninę treniruotę, aš pasikalbėjau su šia mokytoja, bandydama išsiaiškinti, kur slypi vi- so to priežastys, ir padėti jai suprasti paraudimo mechanizmą, t, y. vegetacinį paraudimo pobūdį. Gertrūda, kaip pati buvo sakiusi, jau nuo vaikystės buvo nedrąsi, griežtai auklėjama. Pavyzdžiui, sekso klausimų jai niekas niekada nepaaiškino. Apie tuos dalykus ji nieko neišmanė. Kūną, kaip ir viską, kas su juo siejosi, ji laikė nuodėmės šaltiniu. Dar būdama paauglė, ji žavėjosi vienu berniuku iš savo klasės, bet su juo „rodytis viešumoje", kaip tais laikais sakydavo, jai buvo griežtai draudžiama. O kažkieno pastebėtas jųdviejų pasibučiavimas buvo palaikytas „nusikaltimu". Gertrūda tapo baikšti ir užsisklendė savyje, beveik su niekuo nebendravo ir atsidėjo vien tik mokslui. Ir tik visapusiškai lavindamasi, o vėliau studijuodama, ji išsiaiškino visus rūpimus klausimus. Jaudino tik paraudimas — paskutinė netikusio auklėjimo ir įsišaknijusios baimės liekana.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą