Vaistinis preparatas: Rhesonativ
Puslapis: 3


Vaistinio preparato negalima švirkšti į veną (šoko rizika). Injekcija atliekama į raumenis ir, prieš sušvirkščiant vaistinį preparatą, reikia atsargiai patraukti švirkšto stūmoklį atgal, kad įsitikintumėte, kad adata nepataikė į kraujagyslę.

Po gimdymo vaistinio preparato skiriama motinai. Naujagimiui jo skirti negalima.

Šis vaistinis preparatas netinka asmenims, kurių Rh (D) yra teigiamas, ir, kurie jau imunizuoti Rh(D) antigenui.

Po vaistinio preparato vartojimo pacientą stebėti mažiausiai 20 minučių, o jei jo netyčia buvo sušvirkšta į veną, mažiausiai 1 valandą.

Retai žmogaus anti-D imunoglobulinas gali sukelti kraujospūdžio kritimą ir anafilaksinę reakciją net tiems pacientams, kurie gerai toleravo ankstesnį gydymą žmogaus imunoglobulinu.

Pasireiškus alerginio ar anafilaksinio tipo reakcijų simptomams, nedelsiant nutraukti vaistinio preparato vartojimą.

Tikrosios padidėjusio jautrumo reakcijos yra retos, bet gali pasireikšti alerginės reakcijos anti-D imunoglobulinui. Pacientus reikia informuoti apie ankstyvus padidėjusio jautrumo reakcijų simptomus: vietinę ar išplitusią dilgėlinę, spaudimą krūtinėje, švokštimą, hipotenziją ir anafilaksines reakcijas. Gydymas priklausys nuo šalutinio poveikio pobūdžio ir sunkumo. Ištikus šokui, reikia gydyti pagal šiuolaikinius šoko gydymo standartus.

Rhesonativ sudėtyje yra nedaug IgA. Nors anti-D imunoglobulinu buvo sėkmingai gydomi kai kurie pacientai, turintys IgA trūkumą, tačiau gydantis gydytojas turi gerai pasverti naudos ir galimos padidėjusio jautrumo reakcijų rizikos santykį. Asmenims, kuriems yra IgA trūkumas, po kraujo komponentų su IgA vartojimo gali padidėti IgA antikūnų formavimosi ir anafilaksinių reakcijų pavojus.

Pacientus, kuriems po nesuderinamo kraujo perpylimo buvo skirtos labai didelės anti-D imunoglobulino dozės, reikia stebėti kliniškai ir tikrinti biologinius rodiklius, nes yra hemolitinės reakcijos rizika.

Standartines priemones, kad vartojant iš žmogaus kraujo ar plazmos pagamintų vaistinių preparatų pacientui nebūtų perduota infekcija, sudaro donorų atrinkimas, kiekvieno donoro plazmos ir plazmos kaupinių tikrinimas dėl specifinių infekcijos žymenų bei šių vaistinių preparatų gamintojų į kraujo ar plazmos apdorojimo procesą įdiegtos procedūros, kurios inaktyvina ar pašalina virusus. Nežiūrint šių priemonių, vartojant iš žmogaus kraujo ar plazmos pagamintus medicininius preparatus, negalima visiškai paneigti infekcijos perdavimo galimybės. Tai tinka ir nežinomiems ar atsirandantiems virusams ar kitiems infekcijų sukėlėjams.

Šios procedūros efektyviai saugo nuo apvalkalą turinčių virusų, pvz., ŽIV, HBV, HCV, ir apvalkalo neturinčio viruso HAV.

Bet jos gali būti mažai veiksmingos prieš virusus be apvalkalo, pvz., parvovirusą B19.

Klinikinė patirtis nerodo, kad imunoglobulinų vartojimas sukeltų hepatito A ar parvoviruso B19 infekcijų, tikriausiai todėl, kad nuo jų apsaugojo vaistiniame preparate esantys antikūnai prieš virusines infekcijas.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>