Vaistinis preparatas: Sandostatin LAR
Puslapis: 10


Po vienkartinės Sandostatin LAR injekcijos į raumenis, didžiausia oktreotido koncentracija serume susidaro po 1 valandos, paskui per 24 valandas oktreotido koncentracija greitai sumažėja iki nenustatomo kiekio. Po pradinės didžiausios koncentracijos 1ąją dieną daugumai pacientų kitas 7 dienas nustatoma subterapinė oktreotido koncentracija. Vėliau oktreotido koncentracija vėl didėja ir maždaug 14-ąją dieną pasidaro stabili ir tokia išlieka 3-4 savaites. Pirmosios dienos koncentracijos pikas yra mažesnis negu vėliau susidariusi stabili koncentracija. Pirmąją dieną išsiskiria ne daugiau kaip 0,5% viso vaisto kiekio. Maždaug po 42 dienų oktreotido koncentracija lėtai pradeda mažėti, kartu vyksta dozavimo formos polimerinės matricos galinė skilimo fazė.

Sergantiesiems akromegalija po vienos Sandostatin LAR 10 mg, 20 mg ar 30 mg dozės susidaro atitinkamai 358 ng/l, 926 ng/l ir 1710 ng/l plato koncentracija. Pastovi oktreotido koncentracija serume, pasiekiama po 3 injekcijų kas 4 savaites, ir yra maždaug 1,6–1,8 karto didesnė. Po kartotinių 20 mg ir 30 mg Sandostatin LAR dozių kraujo serume susidaro atitinkamai 1557 ng/l ir 2384 ng/l koncentracija.

Pacientams, kuriems yra karcinoidinis navikas, vidutinė pastovi oktreotido koncentracija serume po kartotinių 10 mg, 20 mg ir 30 mg Sandostatin LAR injekcijų su 4 savaičių pertraukomis didėjo linijiškai ir buvo atitinkamai 1231 (894) ng/l, 2620 (2270) ng/l ir 3928 (3010) ng/l.

Sandostatin LAR vartojant 28 mėnesius, nenustatyta, kad oktreotidas kauptųsi, nors atskirų dozių rezorbcija gali persidengti.

Po Sandostatin LAR injekcijos, oktreotido farmakokinetikos pobūdis priklauso nuo jo atsipalaidavimo iš polimerinės matricos ir biodegradacijos. Į sisteminę kraujotaką patekusio oktreotido pasiskirstymas priklauso nuo jo farmakokinetinių savybių, kurios aprašytos vartojant vaistą į poodį. Kai yra pastovi oktreotido koncentracija, tariamasis pasiskirstymo tūris yra 0,27 l/kg, o bendras organizmo klirensas – 160 ml/min. 65% vaisto jungiasi su plazmos baltymais, tačiau nesijungia su kraujo ląstelėmis.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Ūminis toksiškumas

Atlikus ūminio toksiškumo tyrimus su pelėmis, nustatyta, kad po švirkštimo į veną LD50 yra 72 mg/kg, o į poodį – 470 mg/kg. Ūminis LD50 po vartojimo į veną žiurkėms yra 18 mg/kg. Šunys gerai toleravo 1 mg/kg kūno masės oktreotido acetato injekcijas į veną.

Kartotinių dozių toksiškumas

Atlikus nekropsiją po 26 savaičių, nustatyta, kad žiurkėms gavusioms 2,5 mg Sandostatin LAR (50 mg mikrosferų sudėtyje) į raumenis kas 4 savaites 21-ą savaitę, nesukėlė jokių nekropsinių pokyčių. Vienintelis gydytų ir kontrolinių gyvūnų reikšmingas histopatologinis pokytis – mikrosferų sukeltas grįžtamasis granulominis miozitas injekcijos vietoje. Po vienkartinės Sandostatin LAR injekcijos į raumenis, žiurkių ir triušių organizmuose mikrosferos buvo visiškai suskaidytos praėjus 75 dienoms po injekcijos.

Mutageniškumas

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>